Kaip statulėlė rasta?
Willendorfo apylinkėse akmeninių įnagių ir senovės gyvūnų kaulų buvo randama ir anksčiau, tačiau specialūs kasinėjimai ten buvo pradėti tik 1907 metais, nusprendus nutiesti geležinkelį. Prieš pradedant statybos darbus, 1908 metais tyrinėti vietovę leista Vienos gamtos istorijos muziejaus archeologams, kurie ten darbavosi nuo pavasario vidurio iki rudens vidurio.
Dabar Willendorf II yra viena iš svarbiausių radimviečių Vidurio ir Rytų Europoje – nes čia daug gerai ištyrinėtų kultūrinių sluoksnių, parodančių šiuolaikinio žmogaus – Homo sapiens – kultūros atsiradimo ir vystymosi istoriją Europos teritorijoje.
Kitaip nei daugelį kitų statulėlių, Venerą rado ir spėjo užfiksuoti būtent ten, kur ji ir gulėjo. Tai darbininko, kuris neėmė radinio į rankas ir net nepajudino iš vietos, nuopelnas — labai pasisekė, kad viskas būtent taip susiklostė.
Kiek metų Venerai? Willendorfo Venerai – 29 500 metų. Tai buvo nustatyta tobulesniu radioaktyviosios anglies metodu. Anksčiau buvo vertinama, kad jos amžius yra nuo 24 iki 26 tūkstančių metų. Šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaigoje Europos archeologai pabandė nustatyti, iš kur paimta žaliava statulėlei – ir paaiškėjo, kad Žemutinėje Austrijoje tokių oolitinių klinčių šaltinių nėra. Geologiniais tyrimais nustatyta, kad šis medžiaga visiškai sutampa su didele kalva Stránská skála, esančia greta Brno miesto Čekijoje – už 136 kilometrų į šiaurės rytus nuo Willendorfo.
Nuostabiausia, kad ir tame pačiame sluoksnyje, kaip ir paleolito Venera, rasti titnaginiai įrankiai irgi kilę iš šiaurės rytų – tik iš vietos, esančios už 150 kilometrų. Tai reiškia, kad devintojo Willendorfo II sluoksnio lygyje gyvenę žmonės ta kryptimi vaikščiojo ir, veikiausiai, šių žaliavų atsinešdavo. Tačiau nustatyti, kur statulėlė buvo išraižyta, neįmanoma. Ją galėjo atsinešti arba išraižyti jau Willendorfe, iš tam skirto nedidelio klinčių gabalėlio.
Ką Venera simbolizuoja ir kam reikėjo tokių statulėlių?
Venera — universalus moters atvaizdas visoje Europos teritorijoje, nuo Prancūzijos iki Rusijos lygumos (kelios paleolito laikų statulėlės rastos Sibiro teritorijoje). Bareljefai Prancūzijoje, Italijoje ir kitose šalyse vaizduoja vieną ir tą patį kanoną: tai subrendusi, perdėtai stambių formų moteris pakreipta galva. Veidas dažniausiai nevaizduojamas, tačiau yra šukuosena ar kepurėlė – iš kapaviečių žinome, kad ir moterys, ir vyrai dėvėdavo gausiai puoštus galvos apdarus. Pagal šį kanoną rankos arba sunertos ant krūtinės, arba sudėtos ant pilvo. Ant rankų galima pastebėti apyrankes – tokie papuošalai nuolat randami tose pat vietose, kaip ir statulėlės. Keliai suglausti, tačiau pėdos praskėstos. Iš gerai išsilaikiusių statulėlių matoma, kad jos nebuvo skirtos pastatyti neparemiant – jas arba prie ko nors prišliedavo, arba guldydavo ant nugaros ar pilvo.
Yra kelios aiškinimo, ką simbolizuoja Venera, versijos – tačiau nė vienos iš jų negalima vadinti moksliškai pagrįsta. Pagal vieną iš teorijų, vaizduodami perdėtai didelių formų moterį, paleolito žmonės vaizdavo nutukimą. Tačiau paleoantropologai tvirtina, kad tai ne nutukimas, o būtent perdėtai didelės formos.
Kita versija susijusi su tuo, kad Veneros dažniausiai vaizduoja ne kartą gimdžiusias ar besilaukiančias moteris. Negana to, yra statulėlių, kuriose vaizduojama gimdanti moteris. Iš šiuolaikinės perspektyvos atrodo, kad moteris akcentuojama būtent kaip motina, žmogaus giminės tęsėja. Tačiau tokia mokslinė interpretacija yra dabartinė, ir tikrasis paaiškinimas galetų būti visai kitoks: pavyzdžiui, statulėlė galėjo simbolizuoti ryšį su gyvūnais ar protėvių pasauliu.
Negalime tiksliai pasakyti, kam tokių statulėlių reikėjo. Tai garantuotai mažųjų formų meno kūriniai, naudoti kažkokiais neutilitariniais ar kultūriniais tikslais. Pavyzdžiui, Willendorfo statulėlė buvo padengta ochra ir paguldyta nedidelėje duobelėje, galbūt slaptavietėje. Be to, nemenka dalis statulėlių buvo tyčia sudaužytos – tikėtina, kažkokio ritualo metu.
Kodėl taip išgarsėjo būtent Willendorfo Venera?
Venera tapo centriniu visų paleolitinių Venerų atvaizdu, nes ją sukūrė genijus, paleolitinis Leonardas da Vinčis. Joje išlaikytos visos kanono proporcijos, tačiau meistro matymas buvo toks unikalus, kad jis sugebėjo sukurti tikrą meno kūrinį. Žinoma, to meto žmonėms galbūt taip visai neatrodė – tačiau kaip bebūtų, supratimą apie estetiką jie turėjo. Iš statulėlių ir olų meno kūrinių galima suprasti, kad gentyse buvo ir įprastų menininkų, tačiau svarbiausių atvaizdų kūrimą buvo stengiamasi patikėti žmonėms, kurie darė tai genialiai, ir tokie meistrai būdavo vertinami. Be to, viršutiniojo paleolito epochoje galbūt jau netgi būdavo mokyklos: vienas ir tas pats menininkas ar jo mokiniai lankėsi skirtingose olose ir jas išpiešdavo.
Ko dar nežinome apie Willendorfo Venerą?
Visą XX amžių ir XXI amžiaus pradžioje, kiekvienas naujas Willendorfo Veneros tyrimas atverdavo naujas tiek pačios statulėlės, tiek kultūros, kuriai ji priklauso, briaunas. Willendorf II radimvietės devintojo sluoksnio kultūra yra didesnės kultūrinės bendrijos — Gravetės kultūros ir vadinamosios Kostenkų-Willendorfo kultūros dalis.
Nuo XX amžiaus vidurio, kai Rusijoje buvo rasta nemažai Venerų, tyrėjai sakė, kad ir Rusijos lygumos statulėlės, ir Centrinės Europos statulėlės – įskaitant ir Willendorfo – yra labai panašios.
Kiekvienas naujas radinys parodo kažką naujo, tik dar reikia išsiaiškinti, su kuo tas panašumas susijęs.
