Atkurdamas šią istoriją, paleookeanografas Danas Palcu iš São Paulo universiteto su kolegomis sujungė geologinius ir fosilijų duomenis.
Didžiausio klestėjimo laikais šis vandens telkinys – kurį kai kurie mokslininkai vertina kaip vidinę jūrą - driekėsi nuo rytinių Alpių iki dabartinio Kazachstano, ir jos plotas buvo daugiau nei 2,8 milijonai kvadratinių kilometrų. Tai yra daugiau, nei dabartinės Viduržemio jūros plotas, rašo „Scientific Reports“.
Savo analizėje jie vertina, kad šiame ežere buvo daugiau, nei 1,77 km3 vandens – tai yra, daugiau nei dešimt kartų didesnis tūris, bendrai esantis visuose dabartiniuose gėluose ir sūriuose pasaulio ežeruose.
Bet dėl klimato pokyčių ežeras per savo 5 milijonų metų gyvavimą dramatiškai susitraukė mažiausiai keturis kartus, o vandens lygis jame sumažėjo net 250 metrais, per laikotarpį prieš 7,65 mln. – 7,9 mln. metų.
Per šį didžiausią susitraukimą ežeras neteko iki trečdalio vandens ir daugiau nei dviejų trečdalių paviršiaus ploto. Tai smarkiai padidino ežero centrinio baseino - maždaug atitinkančio dabartinę Juodąją jūrą - druskingumą, nuo maždaug trečdalio dabartinio vandenynų lygio iki praktiškai jūros druskingumo.
Tarp tokių pokyčių neištvėrusių jūrų organizmų buvo daugybė vienaląsčių dumblių ir kitų mažų laisvai plaukiojančių organizmų, rašoma tyrėjų pranešime. Sūresniame vandenyje galėję išgyventi padarai, tarp kurių ir kai kurie moliuskai, vėl apgyvendino drėgnesniais laikais išsiplėtusį ežerą, sako D.Palcu.
Paratetis netrukus tapo įvairiausių ir niekur kitur pasaulyje nerandamų moliuskų, vėžiagyvių ir jūrų žinduolių namais. Daugelis ten gyvenusių banginių, delfinų ir ruonių buvo miniatiūrinės atvirose jūrose gyvenusių šių gyvūnų versijos, sako evoliucijos biologas Pavelas Gol'dinas iš Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos I. I. Schmalhauseno zoologijos instituto, kuris prie tyrimo neprisidėjo.
Viena rūšis, 3 metrų ilgio Cetotherium riabinini – 1 metru trumpesnė už dabartines afalinas - yra mažiausias kada nors aptiktas fosilinis banginis. Toks dydžio sumažėjimas galėjo padėti šiems gyvūnams prisitaikyti prie mažėjančio Paratečio, sako P.Gol'dinas.
Ežero susitraukimą lėmę pokyčiai paveikė ir sausumos gyvūnų evoliuciją, pastebi evoliucijos biologė Madelaine Böhme iš Tübingeno universiteto (Vokietija). Vandens lygiui žemėjant, naujai atsidengę pajūrio plotai tapo ganyklomis — ir karštaisiais evoliucijos taškais, pabrėžia ji.
Neseniai M.Böhme ir jos kolegos išnagrinėjo geologinius pėdsakus Irano vakaruose, kur nuosėdų sluoksniai atkartojo ilgalaikius klimato pokyčius. Fosilijos rodo, kad šiauriau Paratečio esančiuose rajonuose šiuolaikinių avių ir ožkų protėviai ganėsi drauge su primityviomis antilopėmis. O dabartinio Irano vakarinėje dalyje, piečiau ežero, klestėjo šiuolaikinių žirafų ir dramblių pirmtakai.
Keturi ilgi sausi periodai, įvykę per laikotarpį prieš 6,25-8,75 milijonus metų, tikriausiai paskatino šiuos gyvūnus migruoti pietvakarių kryptimi į Afriką, praėjusį mėnesį „Communications Earth & Environment“ rašė M.Böhme su kolegomis. Čia išsivystė sutvėrimų įvairovė, kuria dabar garsėja Afrikos savana.
Paratečio likimas liūdnesnis. Jo prieš 6,7–6,9 milijonus metų, neliko: erozija ežero pietvakariniame krašte pragraužė prataką. Šis pratakas, dabar tikriausiai esantis Egėjo jūros dugne, sukūrė trumpą upę, kuri galiausiai prasigraužė kelią į Viduržemio jūrą.
Bet didžiulio ežero pabaiga buvo įspūdinga, sako Palcu: iš jo į jūrą tekantis vanduo tikriausiai išskobė „įspūdingą krioklį“.
