Ar Dainiaus Vanago „Oderis“ yra kokybiška lietuviška knyga? Tikrai taip. Ar tai yra fantastinė knyga? Šis klausimas kiek sunkesnis, bet perskaičius paskutinius puslapius taip pat galima sakyti – taip. Nes jei didžioji knygos dalis panašesnė ne į fantastiką, bet į šių laikų socialinę kritiką, tai vis dėlto paskutinieji pasakojimo štrichai viską tobulai sudėlioja į atitinkamas lentynėles.
Nepaisant to, kad jau pasakiau, jog knyga yra tikrai kokybiška, turiu pripažinti ir tai, kad tai buvo sunkiausiai šiemet mano įveikta knyga. Sunki ne savo turiniu, bet savo forma.
O forma jos, beje, gerai apgalvota ir pakankamai originali: sudaryta iš trijų skirtingų elementų. Pagrindinio personažo potyrių, keliolikos meta rašytojo esė ir antagonisto tardymo protokolų.
Kalbant apie asociacijas su kitomis knygomis – pirmoji šaunanti į galvą, žinoma, yra garsioji George Orwello distopija „1984“. Tačiau tai – tik pirmas ir labai apibendrinantis įspūdis: realiai, išskyrus distopijos temą, sutapimai ir baigiasi.
Antra ir ko gero taiklesnė sąsaja būtų su Philipo K. Dicko kūryba – būtent psichodeliškąja jos dalimi, kur personažai patys pasiklysta, ar jie gyvena realybėje, ar fantazijoje, o jei realybėje, tai kurioje ar keliose iškart.
Ir nors pats esu gerokas literatūrinės psichodelikos NEmėgėjas, turiu pripažinti, kad autoriaus sprendimas šiam elementui buvo tobulas – tik truputį gaila, kad norint tą suprasti, būtina įveikti knygą iki galo. Taip darydamas D.Vanagas smarkiai rizikuoja – nemažai kas gali ir neįveikti knygos iki galo. Iš čia ir knygos sunkumas – atrodo, kad skaitai kažkokius personažo kliedesius, vizijas, kuriuose realybės tik atspindžiai. Tai vargina, trikdo ir bent jau man kėlė nemenką atstūmimo reakciją.
Smagiausios ir taikliausios knygos vietos – pamaišiui įterpiamos trumpos fiktyvaus rašytojo Trumano Moro esė. Žiauriai (kartais – tikrąja to žodžio prasme) taiklios, pažįstamos ir apnuoginančios mūsų – būtent mūsų, o ne fiktyvus futuristinio knygos pasaulio – kasdienybę. Skaitai ir linkčioji galva. Ir nori dar, dar tokios mūsų pačių preparacijos, aštraus ir taiklaus dabarties skrodimo.
Trečiasis elementas – tardymo protokolai. Ir nors jie atskleidžia daugiausia detalių apie knygos pasaulį bei įvykius, vis dėlto jie atrodo ir mažiausiai įtikėtini. Nes minima, kad miesto merą tardo detektyvas, bet patys klausimai ir jų tonas yra grynai toks, lyg klausinėtų būtent žurnalistas – ir ne tyrimų skyriaus, o gyvenimo būdo ar panašiai. Tuo tarpu antagonistiškasis meras atrodo net simpatiškas – savimi užtikrintas, beveik visada įžūliai atviras, veiklus ir todėl itin charizmatiškas. Toks, kokiu ir turėtų būti antagonistinis politikas – ir iki kokio mūsų marginaliesiems skandalistams dar oi kiek proto, apsukrumo bei išminties trūksta.
Pats romanas tarsi pasakoja apie miestą. Tokį savotišką miestą – gyvuojantį netolimoje ateityje kažkur Europoje, modernų, gražų, bet su vienu tokia savybe – miesto valdžios sprendimu, mieste gali gyventi tik jam naudą nešantys žmonės.
Jokių benamių, jokių bedarbių, jokių veltėdžių. Oderyje gali gyventi tik tada, jei turi darbą. Jei praradai – turi dvi savaites susirasti naujam, bet jei nepavyks – būsi iškeldintas.
Atrodytų, viskas puiku, natūralu ir logiška (žinoma, kairieji su tuo nesutiks), tik vienas kabliukas: taisyklės keičiasi bežaidžiant. Meras su administracija vienašališkai įvedinėja naujas taisykles, o gyventojams belieka prisitaikyti. Arba išvykti. Arba bandyti kovoti už save.
Kur čia distopija? Ne, ne Oderio santvarkoje. Distopija susiformuoja pasaulyje, kuriame atsiduria tarsi ir romano protagonistas (kodėl jau kelintą kartą naudoju „tarsi“, supras perskaitę romaną iki galo), kuriam labai nesiseka. Prarasta žmona, prarastas darbas, prarastas gyvenime mieste, ir galiausiai – prarastas tėvas. Protagonistas desperatiškai ir gal net kieno nors akyse didvyriškai bando patekti į miestą, ir... ne, neatskleisiu, kuo viskas baigiasi. Bet jei ką, pati pati romano pabaiga visiškai nesusijusi su herojaus pergale ar pralaimėjimu. Ir vėl gi – vieni finalą pavadins distopija, kiti – (mokslo) pergale.
Romano siužeto pulsas, tempas labai svyruoja. Vietomis jis tiesiog velkasi, klampoja per neaiškias vizijas ar atsiminimų fragmentus. Vienu metu visai smagiai suintensyvėja iki trilerio lygio – ir tada vėl pliūkšteli į svaigią pelkę. Pabaigoje viskas jau įsivažiuoja, bet kaip jau minėta – pabaiga dar kitokia. Tačiau reikia pripažinti, finalas originalus, netikėtas ir vykęs.
Tad svarstantiems, ar verta imtis „Oderio“, mano patarimas būtų – taip, verta. Verta, nes vykusių lietuviškų fantastinių knygų nėra tiek jau daug, verta, nes knygos idėja iš tiesų originali. Ir taip, vietomis gali būti sunku – bet tikrai verta užsispirti ir įveikti Oderį – jei ne miestą, tai knygą.
