Majų ir actekų laikais kakavos pupelės buvo naudojamos ir kaip atsiskaitymo priemonė, vertinga valiuta. Pavyzdžiui, triušis kainuodavo apie 10 kakavos pupelių, o vergas – 100.
1502 m. po vieno sėkmingo žygio į Ameriką Kristupo Kolumbo žmonės kakavos pupelių kaip naujieną atvežė į Europą ir dalį jų padovanojo karaliui Ferdinandui. Tačiau išlepusiam Ispanijos didikui kartusis vanduo – šokolado gėrimas – nepatiko.
Tik nuo 1585-ųjų kakava pradėjo populiarėti. Šokoladinį gėrimą pamėgo karaliaus rūmai ir nuo XVII a. jis prigijo Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje.
Šokoladinis gėrimas būdavo patiekiamas per oficialius susitikimus Prancūzijos karaliaus rūmuose. Iki XVIII a. pabaigos tai buvo pagrindinis didikų ir dvasininkų desertas. Šokoladu buvo prekiaujama ir vaistinėse, ir prieskonių parduotuvėlėse.
1657 m. Londone duris atvėrė pirmieji šokolado namai. 1800 m. Antoine’as Brutus Menier pirmąjį šokolado fabriką pastatė Paryžiuje, o 1819 m. François Louis Callier tai padarė Šveicarijoje.
1847 m. anglų bendrovė „Joseph Fry & Son“ atrado būdą, kaip šokoladui gaminti panaudoti sviestą, o pridėjusi dar ir cukraus sukūrė pirmąją šokolado plytelę. 1875 m. šveicaras Danielis Peteris, panaudojęs pieno miltelius, pagamino pirmąjį pasaulyje pieninį šokoladą. Tais pačiais metais Rodolphe’as Lindtas sukūrė dieviškai švelnaus skonio, maloniai burnoje tirpstantį šokoladą. 1879 m. Berne įsteigęs gamyklą jis pradėjo pergalingą šveicariško šokolado žygį per pasaulį.
Lietuvoje importuotu šokoladu smaguriauta jau XIX a. viduryje. Viena pirmųjų šokolado įmonių buvo 1876 m. Klaipėdoje įsteigta saldainių ir šokolado dirbtuvė. Vėliau jis buvo gaminamas brolių Kaganų konditerijos fabrike Šiauliuose, brolių Aškinazių saldainių ir šokolado fabrike Kaune.
1913 m. Šiauliuose Antanas Grincevičius su žmona Juzefa pradėjo virti karamelę, o kiek vėliau pradėjo gaminti ir šokoladą.
Vėliau iš šio fabriko išaugo įmonė „Rūta“.
1952 m. įsteigto fabriko „Vilniaus pergalė“ žinomiausi saldainiai – „Sostinė“, „Pergalė“ ir „Vilnius“.
