Dovana iš praeities
„Atkasėme krosnį, liudijančią apie XV–XVI amžių, laikus iki Biržų pilies pastatymo ir miesto susiformavimo. Iki mūsų dienų ji išliko neišdraskyta, neišardyta, ir tai mums didžiulė dovana“, – džiaugėsi archeologas K.Duderis, pasakodamas apie jo gimtuosiuose Biržuose su komanda rastą vertingą muziejinį eksponatą.
Mat paprastai pavyksta aptikti tik krosnių fragmentus, geriausiu atveju – padą. Bet šįkart sėkmė nusišypsojo – nes krosnis veikiausiai buvo įrengta ne pastato viduje, o lauke.
K.Duderis aiškino, kad namus šildydavo koklinės krosnys, bet žmonės jas suardydavo, kai pastatą nugriaudavo ir vietoj jo ręsdavo naują statinį.
O J.Bielinio gatvėje, atrastosios krosnies vietoje, nevyko jokios statybos, jokie kasinėjimai, todėl užversta kokliais, plytomis ir buitinėmis atliekomis, 2 metrų gylyje išliko iki šių dienų.
Kad radiniui nepakenktų vanduo ir oras, archeologai jį užkonservavo.
Juokais – apie šašlykus
Archeologas pasakojo, kad krosnis yra 2 metrų skersmens. Ji sumūryta iš akmenų, skiediniui naudotas molio ir trintų raudonų plytų mišinys, o padui – plytos. Galėjo būti naudojama kaip lauko viralinė arba kaip amatininko darbinis instrumentas – kalvystės darbams, vaškui, metalui, stiklui lydyti arba apdirbti.
Kuo šioji krosnis skiriasi nuo šiuolaikinių? Biržietis nusišypsojo, kad analogų ir dabar turime – tai picų kepimo krosnys. Tai gal būtų galima archeologų radinį buityje panaudoti? Taip korespondentei pajuokavus, K.Duderis irgi papokštavo, kad būtų galima partizaniškai šašlykų išsikepti. O rimtai paaiškino: krosnis yra archeologinė vertybė, jos vieta – muziejaus ekspozicijoje.
Kova su vandeniu – pasaka be galo
Biržietis tęsė, kad iš tiesų planuojama šią krosnį iškelti į iš žemių nesuardytą ir rodyti „Sėlos“ krašto muziejaus lankytojams pilies arsenale. O dabar teko užkonservuoti, nes radiniui labai kenkė oro sąlygos ir be paliovos į perkasą besiveržiantis vanduo.
Susiję straipsniai
„Lietus mums buvo tikra bėda. Krosnis – žemoje vietoje, ir visas vanduo subėgdavo į perkasą. Pumpuodavome jį, kaip pasakoje, be pabaigos“, – prisiminė K.Duderis.
Antras košmaras – nuolat užliedavę ir gruntiniai vandenys. „Tik spėdavome nufotografuoti – ir vėl vanduo“, – kovą su vandeniu pašnekovas prilygino kovai su vėjo malūnais.