– Kaip bendrai vertinate dabartinę konflikto situaciją?
– Situacija Ukrainoje yra permaininga. Visišką nusivylimą ir baimę keičia kita ribinė emocija – džiaugsmas, kad ukrainiečiams gerai sekasi, saviapgaulė kad jie jau laimi. Tačiau karas yra toks dalykas, kuriame nėra stabilumo.
Kalbant apie šios dienos padėtį – vėl gi, vertinkime faktus ir atmeskime emocijas – ukrainiečiams pavyko atsilaikyti prieš rusus ir Kijeve, ir, panašu, Charkive. Tačiau labai mažai informacijos apie tai, kas vyksta pietryčiuose, kur yra Rusijos daliniai, iš Rusijos bandantys prasiveržti link Krymo teritorijos ir okupuoti pseudorespublikų teritoriją. Šis dalykas šiek tiek neramina.
Taip pat rusai pradėjo mojuoti branduoliniu ginklu – tačiau jo panaudojimas yra pakankamai ribotas ir mažai tikėtinas.
– Susidaro įspūdis, kad Rusija į Ukrainą kol kas siunčia ne pačią geriausią savo techniką, ja stebisi net rusiškus tankus ir šarvuočius perėmę ukrainiečiai. Ką tai reiškia? Ar gali būti, kad Rusija dar gali ištraukti kokį kozirį?
– Karas Ukrainoje parodė, kad mes šiek tiek mistifikavome rusus ir buvome susikūrę savo galvoje tokį mistinį paveikslą, kad Rusija yra nenugalima, galinga, jos technika yra ypatingai efektyvi ir panašiai.
Tačiau ukrainiečiai nesilaiko tokių stereotipų ir įrodė, kad iš tiesų dauguma atvejų kai kalbame apie rusus, mes galvojame stereotipais. Mes priėmėme tai, ką rusai savo propagandiniuose kanaluose pateikinėjo savo žmonėms. Tas pats tankas „Armata“, T-90, įvairūs animaciniai filmukai ir panašiai.
Tai, ką jie dabar pasiuntė į Ukrainą, manau būtent ir yra tai, kas yra dabartinėje Rusijos kariuomenėje. Ir pasižiūrėję į vieną iš perimtų mašinų, šarvuotį BMP, ukrainiečiai labai nustebo – nes jie manė, kad čia jų technika yra blogos kokybės, bet negalvojo, kad rusų technika yra TOKIOS blogos kokybės.
Nemanau, kad rusai dar kažką turi užantyje – ne be reikalo ištraukė branduolinę kortą. Tai yra absoliučiai paskutinis ginklas, kurį galima ištraukti ir pamojuoti.
– Kaip vertinate, kiek realistiškas yra branduolinio ginklo panaudojimo scenarijus?
– Branduolinio ginklo panaudojimą Rusijoje lemia tam tikros doktrinos. Viena iš tų doktrinų sako, kad yra keturi atvejai, kada rusai gali panaudoti branduolinį ginklą. Trys atvejai kalba apie tai, kai branduolinis ginklas panaudojamas prieš pačią Rusiją, o vienas – kai Rusijos teritorija yra užpuolama ir kyla grėsmė Rusijos integralumui.
Šiuo atveju iš visų keturių galėtų atitikti tik vienas atvejis, kai kažkas su įprastine ginkluote užpuola Rusiją. Tačiau tam, kad būtų panaudotas branduolinis ginklas, irgi reikia tam tikro leidimo bei tam tikros procedūros. Ne tik Putinas turi priimti sprendimą – sprendimą priimti turi net ir tie žmonės, kurie patys fiziškai nuspaudžia ginklo paleidimo mygtuką.
Kitas dalykas – jei rusai panaudos branduolinį ginklą, jie taip iš tiesų sukels Trečiąjį pasaulinį karą. Į Ukrainą bus ne tik tiekiami ginklai, bet ten iš tikrųjų pasaulio kariuomenės turės siųsti savo žmones ir atkovoti Ukrainą nuo rusų.
Tad kalbant logiškai, branduolinio ginklo panaudojimas įmanomas, bet tai būtų visiškai netikslinga.
– Jei branduolinis ginklas vis dėlto būtų panaudotas – į kur būtų smogiama?
– Branduolinis ginklas yra skirtas naikinti strateginius taikinius. Tai turėtų būti kažkokie labai dideli kariuomenės susitelkimo rajonai arba strateginiai taškai – tokie kaip užtvankos, kad sukeltų potvynį. Taip pat gali būti naudojamas prieš laivyną, prieš kitos kariuomenės branduolinės ginkluotės dislokavimo vietas – ir panašiai.
Ukrainos atveju smūgis būtų labai „įdomus“. Vėl gi, taip galvojant, rusams iš pradžių apsimokėtų pademonstruoti, kad jie turi valią panaudoti branduolinį ginklą – tokiu atveju jiems reikėtų smogti ten, kur yra tuščiausia. Tai tikrai neturėtų būti Kijevas – bet ne dėl tos priežasties, kad rusai būtų labai humaniški, bet dėl to, kad ten yra pačių rusų kariuomenė, o saviškių branduoliniu ginklu ko gero nedeginsi.
Mano nuomone, jei branduolinis ginklas būtų panaudotas, jis būtų panaudotas visiškam bauginimui, ir tai būtų kažkoks objektas, kuris gerai žinomas, net kaip simbolis – bet kuris nesukurtų naštos tolesniam Rusijos kariuomenės puolimui.
– Jūsų vertinimu – jei viskas vyksta toliau taip, kaip vyko iki dabar, be jokių branduolinių ginklų – kiek laiko gali išsilaikyti Ukraina ir kokia nusimato artimiausia ateitis?
– Prognozės yra labai nedėkingas dalykas – nes jos labai spekuliatyvios.
Ukrainiečiai patiria nuostolius, ten žūsta žmonės ir prarandami resursai, todėl pasakyti, kad viskas ten yra gerai, negalima. Bet jei ir toliau vyrautų tokios tendencijos bei pagreitis, kaip kad viskas vyko iki dabar, kai per tris dienas dieną sunaikinta daugiau nei 100 tankų – galima paskaičiuoti logiškai.
Tam kad sustabdytum ar sužlugdytum puolimą, reikia sunaikinti ne mažiau nei trečdalį puolančiųjų pajėgų. Tai skaičiuojant pagal tai, kiek ukrainiečiai sunaikino per pirmąsias dienas, drįsčiau teigti, kad jei jiems pavyktų išlaikyti panašias tendencijas, jie per mėnesį sužlugdytų Rusijos puolimą ir didelė žala būtų padaryta ne tik pačiam puolimui, bet ir Rusijos kariuomenei.
– Kokius svarbiausius ėjimus, jūsų vertinimu, dabar darys Rusijos karinės pajėgos?
– O Dieve, kad tik kas nors žinotų (juokiasi). Aš manau, rusai dar nepanaudojo savo operacinio rezervo, manau jiems reikalinga trumpa pertrauka, kad galėtų papildyti savo atsargas, pasipildyti kuru, šaudmenimis, išvežti sužeistuosius, o vietoj sužeistųjų ir nukautųjų atvežti naujus karius ir užpildyti dalinius – kad vėl galima būtų judėti į priekį.
Rusams reikalinga pertrauka, rusams reikalingas papildymas, ir jie iš kažkur turi tai gauti. Turint omenyje Ukrainos teritorijos dydį ir pasipriešinimą visoje teritorijoje, net ir nedidelė pertrauka rusams kažkiek atsipirktų. Jau dabar yra pranešimų, kad Rusijos kariai marodieriauja – plėšia degalines, parduotuves – nes jie neturi nei kuro, nei maisto, nei šaudmenų.
– Kokias didžiausias klaidas padarė karinės Rusijos pajėgos?
– Negalėčiau pasakyti, kad jie padarė kažkokias klaidas – galbūt tai buvo jų normali elgsena ir normali taktika, nes mes šiandien visi esame sutelkę dėmesį į Kijevą. Ir ko gero didžiausios Ukrainos pajėgos yra mestos į Kijevą – ir tai normalu, nes vienu metu reikia spręsti vieną problemą, o didžiausia problema dabar yra Kijevas.
Tačiau rusai toliau juda pietryčiuose ir skina sau kelia į okupuotą Krymą. Galbūt Didžiausia Rusijos kariuomenės problema turbūt išliko ta pati – nepakankama logistika ir nepakankama žvalgyba. Taip pat – technologinis atsilikimas.
Bet vėl gi – tai yra labai spekuliatyvu. Nes vyksta karas, nereikia galvoti, kad ukrainiečiai jau laimi. Mes to nežinome – dabar tik penkta karo diena.
Bet didžiausia Rusijos karinių pajėgų problema – logistika, jos nebuvimas. Pagal rusus, kiekvienas batalionas (o tai, įvairiais skaičiavimais, nuo trijų iki penkių tūkstančių žmonių) turi išsilaikyti pats. Tai galima įsivaizduoti, kaip tam batalionui, logistams kažkur rajone reikia ieškoti maisto, vandens, kuro ir panašiai. Ir kiek tokių batalionų atvyksta, ir visi bando siaubti aplinką vien tam, kad pamaitintų karius.
Manau, didžiausia Rusijos karinių pajėgų nuo pat sovietmečio – ar net ir nuo carinės Rusijos laikų – ir liko logistika.
– Kuo Lietuvos valdžia dabar labiausiai galėtų padėti Ukrainai?
– Nenoriu įjungti kažkokios ten pamokančios gaidelės. Manau, šiandien Lietuvos valdžia padeda pakankamai daug – be to, ne viskas yra vieša.
Iš to ką mes matome ir darome – kaip trijų milijonų piliečių valstybė, manau, mes darome labai daug ir tikrai negalėčiau patarinėti, ką dar galime padaryti. Galiu tik pasakyti, ką galėtume padaryti kaip piliečiai – tai visų pirma rinkti aukas Ukrainos paramai, priimti pabėgėlius, dalyvauti protesto akcijose – ir visaip kitaip remti Ukrainą.
– Ko iš viso konflikto gali pasimokyti Lietuva?
– Mums reikia būti nuolat pasirengusiems situacijai, kad gali prasidėti konvencinis karas – tai toks, kokį dabar ir matome, su tankais, su kruizinėmis raketomis. Antras dalykas – nereikia nuvertinti visuomenės pasipriešinimo galios.
Dar nereikia mistifikuoti rusų. O svarbiausia – reikia tikėti tuo, ką darai: motyvacija iš tiesų yra labai, labai stiprus dalykas.
– O remiantis paskutiniais turimais duomenimis – ar rizikos lygis Lietuvai nepasikeitė, ar vis dar esame pakankamai saugūs?
– Visiškas saugumas yra iliuzija, tu niekada nesi 100 proc. saugus. Tu gali būti tik daugiau ir mažiau saugesnis.
Tačiau Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO valstybė ir mes dabar esame saugiausi per visą savo istoriją nuo pat pirmo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose.
Tačiau tai nereiškia, kad mes negalime tapti agresijos taikiniu. Vien tai, kad esame NATO, neeliminuoja puolimo galimybės. Tai, kad esame NATO, pasako tik tai, kad puolimo atveju mes būsime apginti.
Tad apibendrinant – taip, mes esame saugūs, nes būsime apginti, bet ir ne, mes negalime būti 100 proc. tikri, kad ateityje viskas išliks taip, kaip yra dabar.
– Paskutiniai žodžiai, kuriuos norėtumėte perduoti Lrytas.lt skaitytojams?
– Ir tai praeis (šypsosi).
