„Per Antrąjį pasaulinį karą, 1941 metų rugpjūtį jungtinės vokiečių-rumunų pajėgos apsupo Odesą iš sausumos pusės. Miesto gynėjams velniškai stigo sunkiosios technikos. Ir čia kranus gaminusios gamyklos vyr. inžinieriui P.K.Romanovui šovė geniali mintis. Jis pasiūlė nei daug, nei mažai – patiems pasigaminti tankus iš to, ką turėjo, taip sakant, po ranka“, – pasakoja G.K.Ivanickas.
Anot jo, gavęs tris traktorius „СТЗ-НАТИ“, P.K.Romanovas su savo grupe ėmėsi darbo.
„Traktorių kabinos buvo nurėžtos velniop, korpusas dengtas šarvu. Tiesa, šarvinio plieno taip pat trūko, tad pasinaudota „kombinuoto šarvo“ technologija – šarvas gamintas iš sudvejinto plieno lakšto, tarpą užpildant lentomis. Bokštelių detales gamino tramvajų gamykla, žodžiu,prisidėjo, kas kuo galėjo“, – pasakoja mėgėjas istorikas.
Jo teigimu, pirmuosius du tokius „erzac-tankus“ apginklavo 37 mm pabūklais, nuimtais nuo nebepataisomų T-26 tankų. Tačiau sprendimas nepasiteisino – svorio centras buvo per aukštai, naujieji tankai lygiu paviršiumi gal ir galėjo važiuot, tačiau menkiausias grumstelis patekęs po vikšrais galėjo tokį monstrą apverst. Tad dažniausiai šie tankai buvo ginkluojami dviem 7,62 mm kulkosvaidžiais.
„1941 metų rugsėjo 20 naktį dvidešimt tokių tankų (dalis jų net buvo neginkluoti – turėjo tik pabūklų muliažus) be jokio artilerijos palaikymo, įjungę žibintus ir kaukiančias sirenas pajudėjo link rumunų tranšėjų. Prie viso to prisidėjo dar ir baisingas tarškesys – savadarbiai šarvai barškėjo garsiau už bet kokį griaustinį. Išsigandę neregėto vaizdo, rumunai dėjo į kojas, – pasakoja autorius. -
Po šio mūšio tokius tankus pakrikštijo НИ-1 („На испуг“ – rusiškai maždaug „Pagąsdinimui“)“.
G.K.Ivanickas pasakoja, kad vėliau šie tankai dalyvavo dar keliuose mūšiuose, kuriuose teko jau ne tik gąsdinti, bet ir kautis.
„Kad ir kokie juokingi ar beverčiai jie mums atrodytų, tačiau stokojusiems rimtos sunkiosios technikos Odesos miesto gynėjams jie vis dėlto buvo nemenka paspirtis, – pastebi G.K.Ivanickas. – Tiesa, išradėjo laurų ponui P.K.Romanovui kabint nereikėtų – jis tiesiog išradinėjo dviratį. Dar pilietinio karo Ispanijoje metu plačiai buvo naudojamos savadarbės šarvuotos transporto priemonės, pagamintos patobulinus autobusus, sunkvežimius, ar net lengvuosius automobilius. Tokius stebuklus ispanai vadino „los tiznaos“.
„Beje, Odesoje dar berods išlikę du НИ-1 (vienas – tai tikrai), žiūrėk, dar ims ir išvažiuos pagąsdinti rusnios“ , – šypsosi knygos „38 minučių karas“ autorius.