Prūsų pėdsakas
Natūralu, jog vykstant vis naujiems įvairių Klaipėdos senamiesčio objektų tvarkybos darbams nuolat daugėja ir medžiagos apie pastatuose įmūrytas signetines plytas. Jų anksčiau galėjo nesimatyti dėl storo tinko sluoksnio, kurį statybininkams nuėmus atsiveria mūro sienos.
Neseniai pradėti vykdyti tvarkybos darbai Skerdėjų g. 3 – vienas iš tokių pavyzdžių. Nutrupėjęs tinkas atidengė raudonas plytas su įspaudais „CADINEN“.
Įdomi ne tik šių plytų kilmė, bet ir paties pastato paskirtis: tai – buvę Žydų bendruomenės namai. Mat XIX a. pab. – XX a. pr. Mėmelis buvo svarbus sionizmo judėjimo centras, čia veikė žydų jaunimo organizacija „Hechalutz“, kurios pagrindinis tikslas buvo jaunų žmonių verbavimas ir jų pasirengimo emigracijai į Palestiną finansavimas. 1927 m. iš vietinių pasiturinčių žydų suaukotų lėšų Skerdėjų g. buvo pastatyti bendruomenės namai „Beth Hechalutz“, skirti 400 „pionierių“. Šie namai tapo minėtos organizacijos intelektiniu centru bei pagrindine kibucų judėjimo šalininkų susitikimo vieta ir būstine.
Pačios „CADINEN“ įspaudais paženklintos plytos atkeliavo iš ypatingos vietos: šalia Aistmarių buvusių etninių prūsų genties žemių. Lotyniškai „Terra Cadinensis“ pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima 1255 m. Teigiama, kad Cadina buvo seno prūsų genties vado duktė, kurios garbei ir pavadinta žemė. Kadynė esą buvo ir mitinio pirmojo baltiškosios Prūsijos valdovo Vaidevučio (Videvučio) anukė.
Teritoriją užkariavus Kryžiuočių ordinui šis šalia buvusios prūsų pilies (yra išlikęs Kadynės piliakalnis) 1354 m. pastatė savo tvirtovę, pavadintą Kudien. Ir vėl įdomu: rašoma, jog senąja prūsų kalba žodis „kudas“ reiškia dyką, neapgyvendintą vietą, dykrą.
Plytos su įrašu „CADINEN“ į Klaipėdą atkeliavo iš itin įdomaus Kadynės miestelio prie Aistmarių, kuriame rezidavo paskutinysis Vokietijos imperatorius, veikė garsi plytinė.
Nuo 1431 m. atsiranda jau lenkiškas vietovardis Kadyny, kai gyvenvietėje dvarą pastato Janas Bażyńskis. Jo garbei pavadintas 700 metų ąžuolas, beje, auga iki šiol. Be kita ko, šis veikėjas buvo Prūsijos konfederacijos įkūrėjas bei lyderis, 1454 m. pasiekęs, kad visą Kadynės regioną Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis įtrauktų į Lenkijos karalystės sudėtį.
Pati plytinė gali siekti taip pat labai senus laikus: XX a. pr. nuotraukoje matyti ant jos pastato fasado didelė lenta su vokišku užrašu „Glückauf 1699“. Sėkminga ir labai garsi tai buvusi plytinė. Aistmarių pakrantėse ir lagūnoje – didžiuliai molio telkiniai. Kadynėje radosi ne tik plytinė, bet ir garsus majolikos keramikos cechas, freskų dirbtuvės.
Rekonstruotame dvare rezidavo ir paskutinysis vokiečių imperatorius ir Prūsijos karalius Wilhelmas II, valdęs 1888-1918 m. Būtent šiuo laikotarpiu „Cadinen“ įspaudus (su karūna virš raidžių) turėjęs plytų fabrikas buvo modernizuotas ir nuo ankstesnio rankinio darbo perėjo prie mechaninės gamybos.
Skaičiai – stulbinantys. Iki 1938 m. plytų gamykloje buvo 2 žiedinės krosnys, iš kurių vienoje tilpo 140 000, o kitoje – 180 000 plytų. Du plytų presai pagamindavo po 24 000 ir 17 000 plytų per dieną, o du stogo čerpių presai – 6 000 vienetų per dieną. Džiovintuvų buvo 15. 1938 metais pagal Keller sistemą buvo įrengtas plytų presas su visiškai automatine sistema ir 60 000 plytų džiovykla. Metinė plytų gamyba siekė 10 mln. vienetų. Sezono metu plytų gamykloje dirbo 120 žmonių, iš jų 25 moterys ir merginos.
Prieškariu pagrindiniai Rytprūsių miestai, į kuriuos buvo eksportuojamos plytos: Elbingas (dab. Lenkija, Elbląg), Piliava (dab. Rusija, Балтийск), Karaliaučius. Plytos į mūsų uostamiestį veikiausiai ir atkeliavo iš ten.
Po Antrojo pasaulinio karo Kadynė atiteko Lenkijai ir susigrąžino savo pavadinimą – Kadyny. Nuo šios Varmijos-Mozūrų vaivadijoje esančios gyvenvietės iki Klaipėdos tiesia linija – 190 km. Kadynės turistinis miestelis ir dabar garsėja gausybe senojo prūsų genties paveldo, gražiai išlikusiais raudonplyčiais pastatais, dvaru, maudyklėmis ant Aistmarių kranto ir kt.
