Tai įniršis, kurį išprovokuoja rusų pilotai, toliau bombarduojantys ir žudantys Ukrainos civilius gyventojus, rašo žurnalas „Coffee or Die“.
„Kartais gerbi savo priešininką, bet ne šiuo atveju, – apie savo priešus sako 29 metų Ukrainos karinių oro pajėgų „MiG-29“ pilotas, pasivadinęs šaukiniu „Juice“. – Jie išprotėję. Jie nėra žmonės. Tai absoliučiai kvaila ir amoralu, ir aš neįsivaizduoju, kaip jie su tuo gyvens metų metus... ir jų šeimos taip pat“.
Po pauzės Juice priduria: „Bet mes, kaip profesionalai, turėtume išlaikyti ramybę ir šaltą protą“.
Prieš Rusijai pradedant plataus masto karą, daugelis karo ekspertų tikėjosi, kad Rusijos oro pajėgos greitai nublokš Ukrainos karines oro pajėgas ir įgis pranašumą visame Ukrainos danguje. Praėjus mėnesiui, tai vis dar neatsitiko. Rusija pasiekė pranašumą tik ribotose oro erdvės dalyse pietų ir rytų Ukrainoje. Didžiojoje šalies dalyje dangus tebėra kovos zona, o Ukrainos naikintuvų pilotai toliau kasdien vykdo kovines užduotis.
„Rusai manė, kad tai bus tik pasivaikščiojimas parke. Jie visiškai nebuvo pasiruošę pasipriešinimui, – sako Juice'as. – Jie taip pat patyrė daug nuostolių. Jie vis dar bijo skristi aukščiau ir mūsų danguje nesijaučia patogiai“.
Vaizdo skambučio, surengto iš neatskleistos oro bazės Ukrainoje, metu Juice'as su žurnalu „Coffee or Die“ pasidalino savo karo patirtimi. Dėl saugumo sumetimų jis paprašė neskelbti jo vardo ir pavardės. Barzdą ir ilgus plaukus turintis Juice'as laisvai kalbėjo angliškai ir juokavo. Kai interviu metu pasigirdo raketos pavojaus signalas, Juice'as paprasčiausiai nusijuokė ir pasakė: „I don't give a f**k“ – o tada tęsė savo pasakojimą.
Visą parą budėdamas greitojo reagavimo režimu – arba QRA – Juice'as su kolega „MiG-29 Fulcrum“ pilotu keičiasi 24 valandų trukmės laiko etapais ir keičiasi pozicijomis tarp Nr. 1 ir Nr. 2 – tai reiškia, kad jis yra arba „prie skydo arba ant denio“, visada pasiruošęs „perimti taikinius“. Tokios tvarkos laikosi ir kiti jo eskadrilės pilotai. Tikrų laisvadienių nebūna.
„Mes miegame tiesiog prie radijo, – pasakoja Juice'as. – Tolimiausia vieta, kur galiu nueiti, yra tualetas“.
Karo meto skrydžių operacijų tempas yra varginantis. Pilotas teigia, kad jis kovinius skrydžius atlieka „beveik kiekvieną dieną, kartais du kartus per dieną, dieną ir naktį“. Prieš skrydį rengiami instruktažai ir kruopštūs antžeminiai patikrinimai – taikos meto naikintuvo piloto antžeminių operacijų rutina – nustumti į šalį, nes reikia kuo greičiau pakilti į orą ir stoti į kovą.
Juice'o padalinys turi konkrečią zoną, už kurią atsako ir kurioje skraido. Jei Ukrainos antžeminiai radarai aptinka tiesioginę grėsmę ore, jie pakelia naikintuvus, kad šie perimtų grėsmę. Kitais atvejais „MiG-29“ kyla į oro patruliavimo misijas, kad pademonstruotų savo buvimą ir „palaikytų liniją“. Praėjus mėnesiui karo, Ukrainos naikintuvai ir priešlėktuvinė gynyba ir toliau neleidžia Rusijos karo lėktuvams įskristi į ginčijamą Ukrainos oro erdvę.
„Kartais tai būna tik patruliavimas, kartais – tiesioginis perėmimas, – sako Juice'as. – Oro patruliavimo misija yra labai svarbi, vien tam, kad parodytume savo buvimą čia ir nustumtume rusus toliau nuo mūsų taikių regionų. Mes stengiamės čia išlaikyti liniją, bet tai labai sunku“.
Šio straipsnio publikavimo metu daugelis Ukrainos oro pajėgų taktikos ir metodų, kuriais jos pasiekė puikių rezultatų, tebėra įslaptinti. Tačiau akivaizdu, kad ukrainiečiai perstūmė daugelio nusistovėjusių oro mūšio doktrinų ir dogmų kartelę.
„Ukrainiečiai apibrėžia šiuolaikinį karą, – teigia į pensiją išėjęs „F-15C“ pilotas Jersey, kuris būdamas Kalifornijos nacionalinės gvardijos 144-ojo naikintuvų sparno (dalinio), kuris su Ukraina bendradarbiauja nuo 1993 m., nariu, skraidė mokomuosiuose skrydžiuose su Ukrainos karinėmis oro pajėgomis. Jersey, pradėjęs dirbti su Ukrainos karinėmis oro pajėgomis 2013 m., paprašė, kad šiame straipsnyje jį irgi minėtų tik šaukiniu.
„Kad ir kokias idėjas, prielaidas ir taktiką mes laikėme nepajudinamais, tai darė žmonės, kurie labai ilgai nesusidūrė su lygiaverte grėsme“, – teigia JAV pilotas. – Norėčiau aiškiai pasakyti, kad mes mokėme ukrainiečių pilotus kaip ekspertus, tačiau nėra to, ko nepakeistų oro mūšis. Dabar jie yra ekspertai“.
Dangaus herojai
Kūrybiškumas yra vienas iš pagrindinių ukrainiečių oro karo ramsčių. Pavyzdžiui, rusams sunaikinus daugelį antžeminių navigacijos prietaisų, ukrainiečių pilotai improvizuoja. Susidūrę su rusų oro gynyba, ukrainiečiai paprasčiausiai skraido „žemiau ir greičiau“, teigia Juice'as, pabrėždamas dar vieną svarbią Ukrainos oro pajėgų savybę: drąsą rizikuoti.
„Labai sunku skristi žemai naktį be naktinio matymo, be GPS, – sako pilotas. – Esame lankstesni už rusus. Nuo 2014 m. esame rengiami netipinėms misijoms. Esame apmokyti daryti beprotiškus dalykus. Esame pasirengę būti dislokuoti visiškai neveikiančiuose aerodromuose. Galime daryti viską“.
Iš Rytų Ukrainos kilęs Juice'as yra nevedęs ir neturi vaikų. Nesureikšmindamas emocinės oro karo įtampos, jis demonstruoja pašaipų požiūrį į mirtinus pavojus, su kuriais susiduria. Aiškindamas, kad jo barzda netrukdo deguonies kaukei sandariai uždengti veidą, Juice'as juokauja, kad barzda yra „tam tikras taktinis menkniekis“, kuris leis jam lengviau pasislėpti tarp žmonių, jei po katapultavimosi teks gelbėtis.
Nežinantiems Juice'o optimistiškas, net lengvabūdiškas elgesys gali atrodyti nesuderinamas su kasdieniais pavojais, su kuriais jam tenka susidurti. Tačiau tiesa yra ta, kad humoras yra tikslinga gynybinė priemonė, padedanti apsisaugoti nuo neįsivaizduojamo streso, su kuriuo karo metu susiduria koviniai pilotai. Juokavimas, šaltas elgesys, kieta poza, sterilus žodynas – visa tai yra gerai išlavintos naikintuvų pilotų kultūros dalis, kuri ugdo psichinį atsparumą, būtiną norint išgyventi.
„Visi esame pasirengę kovoti. Net ir patyrę nuostolių, mes vis tiek atliekame savo darbą su ta tikra kovine nuotaika, tikro kovotojo nuotaika, su beprotiškais juokeliais, – pasakoja Juice'as. – Turime puikią kovinę dvasią. Tačiau ji taip pat ribota, nes nenorime mirti. O vaikinams, turintiems šeimas... jiems daug sunkiau“.
Oro mūšius su technologiškai pranašesniais ir gausesniais rusų naikintuvais jis vadina „bilietu į vieną pusę“. Jis apgailestauja dėl kolegų naikintuvų pilotų netekties, bet nesureikšmina žuvusiųjų – pasak jo, bus laiko pagerbti jų atminimą, kai karas bus laimėtas. Be mirtinų grėsmių, su kuriomis susiduria, Juice'as kiekvieną kartą skrisdamas taip pat yra atsakingas už vieno iš savo šalies naikintuvų saugią priežiūrą, kuri kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo tampa svarbesne.
„Mes vis dar kariaujame karą ore, ir mums vis dar reikia daugiau technikos bei pažangesnių dalykų, kad mus lydėtų sėkmė, – sako pilotas. – Nenoriu bilieto į vieną pusę, noriu ką nors nužudyti, o ne tik būti nužudytas. Tai ir yra svarbiausia. Esame pasirengę būti nužudyti. Esame pasiruošę, bet nenorime. Mes norime būti veiksmingi. Štai kodėl mums reikia priemonių“.
Šiuo metu svarbiausi ukrainiečių prioritetai – rasti būdus, kaip papildyti savo išnaudotų priešlėktuvinių raketų ir numuštų karo lėktuvų atsargas.
„Negaliu apskaičiuoti, kiek dienų, kiek savaičių mes galime išlaikyti fronto liniją ore, – teigia Juice'as. – Priešlėktuvinės raketų sistemos ir nauji naikintuvai yra mūsų prioritetai, kad atsvertume nuostolius, išlaikytume oro kontrolę ir nustumtume rusų naikintuvus. Galima tai suskirstyti į du etapus. Pirmuoju, lengviausiu ir greičiausiu etapu Ukraina būtų senos sovietinės įrangos – pavyzdžiui „MiG'ų“, S-300 ir kitų sistemų gavimas“.
Tada, pasak piloto, reikėtų kuo greičiau pradėti antrąjį etapą, kurio metu būtų tiekiamos pažangesnės, vakarietiškos sistemos, įskaitant JAV naikintuvus. „Abu etapai yra būtini, kad galėtume įgyti pranašumą ore“, – įsitikinęs karys.
Iki šiol Ukrainos antžeminė oro gynyba buvo „gana sėkminga, ja buvo daug nukauta“, teigia Juice'as. Nepaisant to, Rusijos priešlėktuvinės raketos – ypač „Kh-31P“, kurias paleidžia naikintuvai „Su-35“ – daro žalą ribotoms Ukrainos antžeminės oro gynybos priemonėms.
Juice'as siūlo Vakarams ne tik papildyti Ukrainos sovietinių laikų priešlėktuvinę gynybą, bet ir nedelsiant aprūpinti Ukrainą pažangesnėmis sistemomis, tokiomis kaip NASAMS – antžemine „AIM-120“ pažangiosios vidutinio nuotolio raketos „oras-oras“ (AMRAAM) versija, kuri naudojama Vašingtono apylinkėse esantiems itin svarbiems objektams ginti. Kalbėdamas apie terminus, per kuriuos Ukrainai reikėtų pradėti naudoti tokią naują, pažangią oro gynybos sistemą, Juice'as sako: „tai gali užtrukti keletą mėnesių, bet mes turime pradėti dabar“.
Prioritetai
Ukrainos pilotai ir jų antžeminės įgulos šiuo metu dirba minimaliomis sąlygomis, gyvena slaptose bazėse, įkurtose prasidėjus karui – jų šeimos nežino, kur jie yra, o ryšys tarp dalinių yra minimalus. Nepaisant to, ukrainiečių lakūnai niekada negali visiškai išvengti Rusijos raketų smūgių ir oro antskrydžių grėsmės, kuri neaplenkė nė vieno Ukrainos teritorijos kampelio. Ore jie patiria nuostolių, nes susiduria su Rusijos karo lėktuvais, turinčiais sudėtingesnę ginkluotę ir sustiprintas išankstinio perspėjimo radiolokacines sistemas.
„Pagrindinė problema yra įranga, – aiškina Juice'as. – Esame visiškai skirtinguose technologijų pakopose – modernios Rusijos oro pajėgos, Rusijos oro gynyba ir mūsų įranga“.
Vienas pagrindinių trūkumų, su kuriuo susiduria ukrainiečiai, yra jų raketos „oras-oras“, kurios priklausomos nuo pusiau aktyvaus radiolokacinio nukreipimo. Tai reiškia, kad ukrainiečių raketos, paleistos iš reaktyvinio lėktuvo, priklauso nuo to, ar pilotai išlaikys savo lėktuvų radarus nukreiptus į rusų priešininkus iki pat „sprogimo momento“, pasakoja pilotas. Tuo tarpu rusai turi savo aktyvaus radaro raketas, todėl gali nusitaikyti į priešą be jas paleidusio lėktuvo pagalbos. Tai reiškia, kad pilotas, paleidęs raketą, gali apsigręžti ir skirsti kitur arba išjungti savo radarą – tai vadinamoji „iššauk ir pamiršk“ technologija. „Deja, mes neturime kažko panašaus“, – apgailestauja ukrainietis.
„Negalime įgyti pranašumo ore be gerų radarų... ir be gerų raketų, – tęsia jis. – Be to, [rusų] mūšio situacijos žinojimas yra daug geresnis, nes jie turi AWACS. Šis lėktuvas, taip pat kai kurie signalinės žvalgybos lėktuvai patruliuoja netoli [Ukrainos] sienos ir visą informaciją apie mūsų skrydžius perduoda savo naikintuvams. Tad jie viską apie mus žino“.
Juice'as papasakojo apie mūšį, kurio metu 12 Rusijos naikintuvų kovojo su dviem Ukrainos naikintuvais už regimojo nuotolio ribų (angl. beyond visual range, BVR). Per tą susidūrimą žuvo vienas Ukrainos pilotas.
„Mūsų vaikinai bandė juos perimti, nustumti nuo sienos. Ir rusai vienas po kito bandė šaudyti į mūsų vaikinus. Deja, jų raketa rado taikinį“, – prisimena Juice'as.
„Mums reikia platformos pažangioms raketoms“, – priduria jis, ragindamas JAV perduoti naikintuvus, pavyzdžiui, daugiafunkcinius F-16, galinčius vykdyti ir „oras-oras“, ir „oras-žemė“ misijas.
Pasak Juice'o, Ukrainos kovose išbandytų ir patyrusių naikintuvų pilotų, kurių dalis jau yra susidūrę su JAV naikintuvais per pratybas, gretos per kelis mėnesius galėtų būti apmokytos valdyti JAV lėktuvus ir tapti „efektyviais kariais“. Jis taip pat sako, kad Ukrainos pilotai galėtų išmokti valdyti JAV naikintuvus per trumpesnį laiką, nei prireiktų modernizuoti senstančių Ukrainos naikintuvų parką, kad šie galėtų naudoti pažangesnes raketas.
Kalbant apie JAV, Jersey teigia, kad Amerika po 2014 m. Rusijos invazijos į Ukrainos teritoriją nepadėjo modernizuoti Ukrainos oro pajėgų. Dabar, kilus visaverčiam karui, amerikiečių pilotas sako, kad JAV turėtų labiau pasitikėti tuo, ką sako ukrainiečių pilotai – juk yra nedaug JAV analitikų ar pilotų, turinčių tokios praktinės kovos ore patirties, kokią dabar turi ukrainiečiai.
„Ukrainiečiams labiausiai reikėjo, kad mes teiktume pirmenybę jų modernizacijai. Mes to nepadarėme, bet dar ne per vėlu, – teigia Jersey. – Jiems reikia lenkų „MiG-29“. Su tuo sutiko NATO, bet paskutinę minutę atsitraukė. Kai kurios priežastys buvo absurdiškos – kad ukrainiečiai nebus apmokyti juos valdyti? Manau, kad [Ukrainos oro pajėgų] pilotai geriau žino, ko jiems reikia, nei mūsų Pentagono analitikai, sėdintys prie stalų, ir kurie niekada nebuvo įkėlę kojos į Ukrainą bei nematė „Fulcrum“ kabinos“.
Kažkas baisaus
Pirmosiomis karo dienomis Ukrainos lakūnams teko patirti daug vargo tiek dėl karo ore, tiek dėl nuolatinių grėsmių, su kuriomis jie susidurdavo ant žemės, tarp misijų. Pirmosiomis karo dienomis Juice'o bazė buvo apšaudoma raketomis, ją puolė sraigtasparniai, be to, nuolat grėsė Rusijos specialiųjų operacijų padalinių reidai. „Tai buvo kažkas baisaus, aplink oro uostą tykojo daugybė pavojų“, – prisimena pilotas
Tarp kovinių skrydžių Juice'as dėdavosi neperšaunamą liemenę ir griebdavosi ginklo, kad padėtų ginti savo oro bazę ant žemės. Artėjant Rusijos oro gynybos sistemoms, ukrainiečių naikintuvai buvo priversti iškart po pakilimo skristi „tiesiai po medžiais arba žemiau“.
Vasario 24 d. Juice'ą, kaip ir daugelį ukrainiečių, pažadino rusų raketų smūgių garsai. Iš anksto tikėdamasis karo, jis buvo nusipirkęs medicinos priemonių ir neperšaunamą liemenę, taip pat šovinių atsargų savo asmeniniam šturmo šautuvui AR-15. Jis netgi įsigijo naują automobilį, specialiai pritaikytą naudoti karo metu. Vis dėlto pilotas sako, kad prasidėjus karui, jį sutrikdė savotiškas netikėjimas – tarsi jo psichikai būtų reikėję papildomo impulso, kad iš tikrųjų patikėtų tuo, ką jam sako pojūčiai.
„Aš tam ruošiausi, bet vis tiek nebuvau pasiruošęs, – prisimena jis. – Tai buvo kelių minučių vėlavimas, bandant suprasti situaciją. Per šį pirmųjų minučių delsimą klausiau savęs – kas, po velnių, vyksta?“
Juice'as nedelsdamas paskambino kai kurių savo kolegų naikintuvų pilotų žmonoms (įskaitant vieną, kuri buvo nėščia), kad įsitikintų, jog visiems viskas gerai – ir tada prisistatė į tarnybą. Važiuodamas pro savo oro bazės, į kurią pataikė rusų raketa, patikros punktą, jis pradūrė savo visiškai naujo automobilio padangą.
„Mano bazėje buvo labai emocionalu ir labai karšta“, – pasakoja pilotas.
Nuo to laiko „Juice“ dalinys persikėlė į Ukrainos teritoriją, esančią už Rusijos oro gynybos sistemos veikimo zonos ribų. Palyginus su tomis pirmosiomis dienomis, Juice'as sako, kad dabartinė jo buvimo vieta primena „paplūdimio kurortą“ – nors jis ir jo kolegos pilotai vis dar gyvena nuolatinėje Rusijos raketų ir oro antskrydžių pavojuje.
„Ukrainos naikintuvai yra šių laikų spartiečiai, – mano Jersey. – Jie su Rusija kovoja jau labai seniai, dar gerokai prieš invaziją. Per daugelį metų jie ištobulino savo taktiką, kad galėtų daryti tai, ką daro dabar. Tai nestebina nė vieno, kuris pažįsta jų pilotus ir jų taktiką. Tai nėra naujiena. Jie žinojo, kad sužlugdys diktatoriaus iš Rytų planus“.
Naujos tradicijos
Dar viena emocinė našta, su kuria karo metu susiduria Ukrainos pilotai, yra jų šeimų saugumas. Nors dauguma lakūnų evakuoja savo šeimas toliau nuo fronto linijos, nė viena Ukrainos vieta nėra apsaugota nuo Rusijos raketų atakų.
„Raketos yra pagrindinė šio karo grėsmė net ir taikiems Ukrainos regionams, – teigia Juice'as. – Taigi, negalima būti tikriems, kad jie yra saugūs“.
Be degtinės stikliuko ir duonos gabalėlio, Ukrainos karinėse oro pajėgose nėra jokios ypatingos ceremonijos ar tradicijos, skirtos pagerbti žuvusiuosius. Pilotai tiesiog tęsia kovą ir guodžiasi mintimi, kad visi žuvusieji bus pagerbti, kai bus pasiekta pergalė. Kadangi didžioji dalis Ukrainos oro pajėgų veiklos karo metu lieka įslaptinta, žuvusiųjų šeimoms taip pat neįmanoma pateikti išsamios ataskaitos apie tai, kaip žuvo jų artimieji.
„Buvo labai sunku kalbėtis su mano bendraklasio žmona, turinčia du labai mažus vaikus, – apie vieną žuvusį draugą pasakoja ukrainiečių pilotas. – Tačiau turime būti morališkai pasirengę kitam skrydžiui“.
JAV ir Ukrainos kovotojų bendruomenes sieja broliški ryšiai, užsimezgę per dešimtmečius bendro darbo. Ypač svarbus yra Kalifornijos nacionalinės gvardijos 144-asis naikintuvų sparnas, kuris bendradarbiauja su Ukrainos karinėmis oro pajėgomis pagal JAV valstybinės partnerystės programą.
Pagal šią programą Ukrainos naikintuvų pilotai – tarp jų ir Juice – vyko į Kaliforniją mokytis. O 2018 m. JAV naikintuvai „F-15C“ buvo nusiųsti į Ukrainą dalyvauti pratybose „Clear Sky“ – didžiausiose Ukrainos oro mūšio pratybose nuo Šaltojo karo pabaigos. Šios pratybos, kurias rėmė JAV pajėgos Europoje, buvo pirmosios bendros daugianacionalinės pratybos, kurias surengė Ukraina.
Prieš karą Juice dalyvavo NATO mokymuose JAV, Turkijoje ir Norvegijoje. Tačiau pilotas teigia, kad „Clear Sky 2018“ buvo svarbiausios oro pajėgų pratybos posovietinėje Ukrainos istorijoje. Jis vis dar primena šūkį „Kartu dėl taikos ir pergalės“, kuris yra tolesnio JAV ir Ukrainos bendradarbiavimo karo metu kelrodis. Nepaisant pratybų svarbos, jos baigėsi tragiškai – kai per naikintuvo „Su-27“ katastrofą žuvo amerikietis ir ukrainiečių pilotas.
„Tai buvo siaubinga situacija, bet aš asmeniškai manau, kad tai buvo didžiulis momentas, susiejęs Kalifornijos oro nacionalinę gvardiją ir ukrainiečius“, – sakė pratybose „Clear Sky“ dalyvavęs JAV karinių oro pajėgų karininkas.
„Visi susitelkė ir susiėmė, kad galėtų skraidyti likusią pratybų dalį – ir tai buvo patys sudėtingiausi skrydžiai“, – prisimena karininkas, prašęs neskelbti jo pavardės. – Jie ir mes supratome, kad mokymai buvo tokie svarbūs, kad juos reikėjo tęsti. Manau, kad tas ryšys ir mokymai dabar duoda vaisių“.
Tas ryšys tarp ukrainiečių ir amerikiečių naikintuvų pilotų dar labiau sustiprėjo nuo vasario pabaigoje prasidėjusio Rusijos pradėto karo. Jersey, kuris globojo jaunesnius Ukrainos naikintuvų pilotus, šis karas yra ypač asmeniškas.
„Juice'as nuo pat pradžių buvo pilotas, į kurį investavome daugiausiai, – teigia JAV pilotas. – Jis buvo talentingas, charizmatiškas, rūpinosi savo oro pajėgomis ir norėjo jas tobulinti. Nesupraskite manęs neteisingai, vyresni [Ukrainos oro pajėgų] pilotai yra tokie pat neįtikėtini ir patriotiški – bet mes matėme ateitį Juice ir kituose jaunesniuose lakūnuose“.
Ukrainos kovotojų kultūroje nėra tiek daug ritualų ir tradicijų, kiek turi jų partneriai Amerikoje. Vis dėlto viena iš JAV naikintuvų kultūros tradicijų, kurią Juice nori perimti, yra šaukinio suteikimo ceremonija. Tiesą sakant, paties Juice'o šaukinys jam buvo suteiktas per ceremoniją su partneriais amerikiečiais.
Kalifornijoje vykstant į pratybas, Juice'o įprotis atkreipė ukrainiečių ir amerikiečių kolegų dėmesį. Nuo seno žinomas būdas naikintuvų pilotams nuleisti garą – retkarčiais pasimėgauti alkoholiniais gėrimais.
Juice'as nurodo savo šaukinio kilmę: „Pačią pirmąją dieną Fresnoje, tiesiog iš lėktuvų, nuėjome į kažkokį barą, mūsų vaikinai ant stalo pastatė degtinės – ir nuo to vakarėlio aš pradėjau tiesiog gerti vien sultis. Visą laiką, visuose baruose, tik sultis. Jiems tai buvo kažkas keisto – nes visi žino, kad pilotai daug geria... ypač ukrainiečių pilotai“
Taigi, kai atėjo laikas suteikti jam vardą, Juice kolegos pilotai balsavo iš kelių skirtingų šaukinių variantų – ir apsistojo ties dabartiniu šaukiniu.
„Fresnoje nusprendėme, kad turėtume pradėti šaukinių suteikimo tradiciją Ukrainos karinėse oro pajėgose, – prisimena ukrainietis. – Manau, kad mano šaukinio suteikimo ceremonija buvo pirmoji oficiali Ukrainos karinių oro pajėgų ceremonija“.
Karo metu Ukrainos naikintuvų lakūnams lieka nedaug emocinės erdvės, kad galėtų kurti naujas tradicijas. Ypač kai kalbama apie žuvusiųjų pagerbimą. Vis dėlto, jei būtų Juice'o valia, jis ir jo kolegos pilotai būdami ore būtų vadinami individualiais šaukiniais, o ne skrydžių numeriais.
„Vis dar tikiu, kad man pavyks pradėti šią tradiciją, – sako Juice'as. – Dabar, kovos sąlygomis, daug daugiau žmonių supranta šiuos dalykus... šaunu turėti šaukinį, o ne kokį nors numerį. Ore numeriai niekam nerūpi. Kai atpažįsti savo kolegos, vado, skrydžio vado balsą... kovos sąlygomis girdi šį šaukinį, tai yra kažkas daugiau, daug daugiau nei slapyvardis. Kai per radiją išgirsti kieno nors šaukinį... girdi būtent savo bičiulį ir supranti, kad jis pateko į bėdą ir kad privalai jam padėti išgyventi šį suknistą pragarą“
Parengta pagal „Coffee or Die“.
