Seniausi žinomi į vienaragį panašūs vaizdiniai mus pasiekė iš Indo slėnio civilizacijos (apie 3300-1300 m.pr.m.e.) Pietų Azijoje. Dabar ši teritorija apima Afganistano, Pakistano ir Indijos dalis. To laikotarpio antspauduose vaizduojamas į žirgą su vienu ragu panašus profilis. Tačiau pasak Sent Nitso muziejaus (Anglija), šie atvaizdai greičiausiai vaizduoja jau išnykusį laukinį taurą (Bos primigenius).
Pasak Amerikos gamtos istorijos muziejaus, rašytiniai Azijos vienaragio aprašymai Kinijoje datuojami maždaug 2700 m. prieš mūsų erą. Atrodo, kad kiniškas „vienaragis“ buvo įvairių gyvūnų derinys ir turėjo elnio kūną, jaučio uodegą, įvairiaspalvį arba žvynuotą drakonišką kailį ir mėsa padengtą ragą (arba ragus). Nepaisant fizinių skirtumų, Azijos vienaragiai buvo aprašomi kaip vikrūs, bet vieniši padarai – panašiai kaip ir vėlesniuose Europos metraščiuose.
O vakaruose vienaragiai pirmą kartą literatūroje paminėti IV a. pr.m.e. Gydytojas ir istorikas Ktesijus užrašė keliautojų iš Indijos pasakojimus ir aprašė arklio dydžio „laukinius asilus“ baltais kūnais, mėlynomis akimis, raudonomis galvomis ir įvairiaspalviais, maždaug pusės metro ilgio ragais, pasakoja „Times“. Tikėtina, kad Ktesijaus vienaragis buvo pagrįstas kelių gyvūnų – pavyzdžiui laukinių asilų ir Indijos raganosių (Rhinoceros unicornis) – aprašymais.
Klaidingi vertimai padėjo vienaragiams iš painių sudėtinių gyvūnų virsti didingais baltais padarais. III a. pr.m.e. išminčiai, verčiantys Bibliją iš hebrajų į graikų kalbą, paėmė hebrajišką žodį „re'em“ – kas greičiausiai buvo tauro pavadinimas – ir pakeitė jį graikišku žodžiu „monokeros“, reiškiančiu „vieną ragą“, kuris buvo vartojamas raganosiams apibūdinti. Merriamo-Websterio žodyne teigiama, kad vėliau šis žodis graikiškuose Biblijos vertimuose į lotynų kalbą tapo „unicornus“, o angliškose-lotyniškose versijose – „unicorn“. Taip vienaragis tapo bibliniu gyvūnu, siejamu su Jėzumi Kristumi ir tyrumu.
Italų keliautojas Marco Polo teigė, kad pasakojimai apie vienaragius ne visai atitinka tikrovę – kai XIII a. keliaudamas po Aziją pirmą kartą pamatė, jo manymu, „tikrą“ vienaragį. „Jiems patinka gyventi pelkėje ir purve, – rašė jis. – Tai šlykštus žvėris ir jis niekuo nepanašus į tokį, apie kokį galvojame savo šalyse“.
M.Polo apibūdino šį padarą kaip turintį didelį juodą ragą, gaurus, panašius į buivolo, ir kojas, panašias į dramblio. Šiandien visuotinai pripažįstama, kad Polo matytas „vienaragis“ buvo raganosis, rašoma Browno universiteto straipsnyje.
Viduramžiais jūreiviai ir pirkliai į Europos rinkas pristatė narvalų (Monodon monoceros) ilčių – ir pardavinėjo juos kaip vienaragio ragus, pasakoja AMNH. Narvalai yra arktiniai banginiai. Pasak Vašingtono universiteto Poliarinių mokslų centro, narvalų patinai turi išsikišusį 2-3 metrų ilgio dantį, panašų į ragą.
Prieš pradedant prekiauti narvalų iltimis, europiečiai neturėjo nuoseklaus apibūdinimo, kaip turėtų atrodyti vienaragių ragai. Kai iltys jau pateko į viduramžių žmonių rinkas, vienaragių ragai beveik visada buvo apibūdinami kaip ilgi, balti ir spiraliniai – kaip ir narvalų iltys, teigia AMNH.
2004 m. žurnale „European Journal of Archaeology“ paskelbtame tyrime pažymima, kad viduramžiais narvalai Europoje buvo beveik nežinomi – nors kai kurie žmonės juos medžiojo ir taip gaudavo jų ilčių. „Vienaragis gerai žinomas viduramžių vaizdinėje ir rašytinėje kultūroje, ypač XIV-XV a., tuo tarpu narvalų nebuvimas Vakarų Europos mene ir mąstyme yra stulbinantis“, – rašo tyrimo autorius. Nors narvalai iš tikrųjų egzistavo, dauguma žmonių apie juos nebuvo girdėję, todėl šių gyvūnų iltys padėjo sustiprinti pasakojimus apie mitinius vienaragius.
Pasak Sent Nitso muziejaus, europiečių tikėjimas, kad vienaragiai iš tikrųjų egzistavo, XVIII a. išblėso – mat niekam nepavyko rasti tikro gyvūno, kuris atitiktų vienaragio apibūdinimą.
Parengta pagal „Live Science“.
