Remiantis naujais tyrimais, ankstyvieji žmonės, gyvenę dabartinėje Prancūzijoje, akmeninėse lentelėse iškalė meno kūrinius ir padėjo juos prie mirgančios ugnies šviesos, kad sukurtų judėjimo iliuziją – ankstyvąją animacijos formą.
Jungtinės Karalystės Jorko ir Durhamo universitetų mokslininkai ištyrė 50 akmeninių plokštelių, saugomų Britų muziejuje, kurias maždaug prieš 15 000 metų išraižė medžiotojai-rinkėjai.
Šios lentelės buvo pagamintos iš kalkakmenio ir XIX a. – XX a. pradžioje iškastos Montastruko uolų slėptuvėse Prancūzijoje. Ant jų pavaizduoti įvairūs gyvūnai – dažniausiai arkliai, šiauriniai elniai, taurieji elniai ir stumbrai, taip pat vilkai ir ibiai.
Tyrėjai nustatė, kad kai kurių akmens plokštelių kraštus pažeidė karštis – o tai įrodo, kad jos buvo padėtos netoli ugnies.
Kad tiksliai suprastų, kodėl taip atsitiko, tyrėjai patys atliko eksperimentus improvizuotoje priešistorinėje stovykloje – ir pasitelkė virtualios realybės programinę įrangą. Jie atkūrė išraižytas lenteles taip, kaip jos turėjo atrodyti iš pradžių – su aiškiomis baltomis linijomis – ir išdėliojo jas aplink ugnį.
Mokslininkai teigia, kad karščio paliktos žymės rodo, jog lentelės buvo dedamos prie ugniakuro – kad atrodytų, jog ugnies šviesoje raižiniai juda. Tyrime teigiama, kad dėl graviruoto akmens ir ugnies skleidžiamos šviesos sąveikos formos atrodė dinamiškos ir gyvos.
„Šį eksperimentą atlikome ir naktį. Taigi, patyrėme pilną efektą – mirgančią ugnies šviesą – ir tai buvo labai įdomi patirtis, kai pamatėme, kaip šios išraižytos formos tarsi atgyja prieš mūsų akis“, – sakė Durhamo universiteto Archeologijos katedros doktorantė ir tyrimo, kuris trečiadienį paskelbtas mokslo žurnale „PLOS ONE“, bendraautorė Izzy Wisher.
„Be to, pastebėjome, kad šios veiklos metu atsiradę kaitros pėdsakai labiausiai atitinka Montastruko pavyzdžius – tai taip pat buvo labai įdomu“, – pastebėjo mokslininkė.
Išraižytos lentelės galėjo turėti ir praktinę paskirtį – akmenys galėjo žymėti ugniakuro kontūrus. Tačiau mokslininkai teigia, kad jų tyrimas parodė, jog plokštelės nebuvo vien tik funkcinės – nes tą pačią funkciją galėjo atlikti ir paprastas negraviruotas kalkakmenis.
Tyrime teigiama, kad žmogaus neurologija ypač gerai moka interpretuoti šviesos ir šešėlių kaitą kaip judėjimą – ir atpažinti vizualiai pažįstamas formas tokiomis kintančio apšvietimo sąlygomis.
Pasak I.Wisher, dėl liepsnų ir plokštelių išdėstymo išraižyti gyvūnai „atgyja“ tarsi animuoti.
„Tai buvo visuomenės, kurios iš tiesų orientavosi į gyvūnus. Visas jų gyvenimas prabėgo sekant gyvūnus, medžiojant gyvūnus, galvojant apie gyvūnus, apdorojant gyvūnų kailius drabužiams. Taigi, tikriausiai nesuklusime sakydami, kad jų istorijos taip pat buvo susijusios su gyvūnais“, – sakė archeologė.
„(Įdomu) galvoti, kad šis menas yra dalis tų istorijų, kurias jie pasakojo prie ugniakuro, ir kai jie kalbėjo apie tai, ką veikė tą dieną, arba pasakojo istorijas apie tam tikrus gyvūnus, tie gyvūnai prie ugnies taip pat atgydavo“, – teigė I.Wisher.
Parengta pagal CNN.
