Įvairiose pasaulio vietose aptinkami urvų ir olų piešiniai liudija, kad žmogus nuo neatmenamų laikų suvokė spalvas ir mokėjo jas perteikti. Dažus jis darėsi iš gamtoje randamų medžiagų, turinčių spalvotų geležies arba mangano junginių, dažiąsias medžiagas mokėjo išskirti iš gyvūninės ir augalinės kilmės organinių medžiagų. Natūrali ochra ir suodžiai, gauti iš ąžuolo anglių, būdavo sumaišomi su gyvulių riebalais, kaulų čiulpais arba krauju.
Kinijoje daugiau nei prieš 5 tūkst. metų atradus šilką ant jo buvo piešiami imperatorių portretai, įamžinami šalies įvykiai. Šilko tapybai paplitus ir Japonijoje, dailininkai vienspalvius paveikslus tapydavo tušu, o spalvotiems naudojo dažus iš augalų ir mineralų, klijų ir įvairių priedų.
Europoje ankstyvaisiais viduramžiais dailininkai dažniausiai tapė tempera. Tai dažas, kuris gaunamas spalvinį pigmentą maišant su klijais. O natūraliausia klijų emulsija yra kiaušinio trynys, todėl ir tempera iki XX a., kai vietoj kiaušinių trynių pradėta naudoti kitus klijus, pavadinta kiaušinine tempera. Ir sienų tapybai, ir paveikslams tapyti tempera naudota iki pat XV a.
Aliejinius dažus – jų naudojimo kartu su jungiamąja medžiaga techniką – išrado olandų tapytojas Janas van Eyckas (apie 1390–1441) apie 1410-uosius. Aliejiniai dažai gaunami spalvinius pigmentus ištrynus aliejuje. Jie sodrūs, džiūdami beveik nekeičia spalvos, atsparūs saulei ir drėgmei. Tapyti aliejumi galima tiek vienu sluoksniu, tiek dengiant sluoksnį ant sluoksnio.
Tapant ant lentų aliejiniai dažai iš pradžių derinti su tempera, ja darytas podažis. Tačiau turėdami tiek privalumų aliejiniai dažai greitai ją išstūmė. Grynąją aliejinę tapybą pirmieji XV–XVI a. pradėjo taikyti Venecijos mokyklos dailininkai.
Lietuvoje seniausia gotikinė freska išlikusi Vilniaus arkikatedroje. „Nukryžiuotasis su Švč.Mergele Marija ir šv.Jonu Evangelistu“ nutapyta pigmentu, sumaišytu su kalkių skiediniu, į kurį įdėta rišiklio: kiaušinių baltymo arba klijų. Bene seniausias aliejinės tapybos pavyzdys – Trakų Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios altorių puošiantis Dievo Motinos su kūdikiu atvaizdas, nutapytas ant iš liepos pagamintos lentos. Jis 1718 m. vainikuotas popiežiaus vainikais ir Lietuvos globėjos titulu.
