Tai buvo pailga skeveldra aštriais, vietomis lengvai dantytais ašmenimis. Toks buvo pirmasis peilis.
Netrukus kitas pirmykštis „išradėjas“ prie tokios nuolaužos pritvirtino rankeną iš medžio, kaulo arba rago. Ji nuo ašmenų saugojo ranką, peiliu tapo patogiau naudotis.
Apsirūpinę tokiais įrankiais neandertaliečiai galėjo lengviau nudirti sumedžiotų žvėrių kailį ir išdarinėti mėsą – atskirti ją nuo kaulų, sausgyslių ar jungiamųjų audinių. Arba mėsą supjaustyti juostomis, kad galėtų išsidžiovinti ir taip sukaupti atsargų blogesniems laikams. Peiliu jie taip pat gludino ir aštrino medines ietis.
Dar vienas svarbus šio laikotarpio išradimas – titnaginis grandukas – aštriakraštis įrankis medžiui arba kaului apdoroti. Kitu panašiu įrankiu – gremžtuku – pirmykščiai žmonės išdirbdavo kailius, odas ir kitas minkštas medžiagas. Rėžtuku būdavo raižomas kaulas.
Maždaug prieš 5000 m., kai žmonės išmoko išgauti ir apdirbti metalą, peilių geležtes pradėta gaminti iš vario ir bronzos, dar vėliau – iš geležies ir plieno. Toks peilis tapo ne tik darbo įrankiu, bet ir pavojingu ginklu.
Lenktinį peilį išrado romėnai – jis pirmiausia buvo naudojamas kaip skustuvas. Sprendžiant iš Kembridžo muziejuje demonstruojamo 2000 m. senumo įrankio, romėnai sukūrė ir garsiojo šveicariško karinio peilio prototipą. Šio peilio romėniška versija turi šaukštą, šakutę, smaigą ir net kai ką panašaus į dantų krapštuką.
Šiandien daugelis peilių praktiniais sumetimais gaminami iš nerūdijančiojo plieno: į plieno lydinį dažniausiai dedama chromo.
Tiesa, jis trapesnis ir minkštesnis, todėl nerūdijančiojo plieno peiliai pjauna šiek tiek blogiau. Kai kurios firmos ir šiandien gamina peilius iš rūdijančiojo plieno, bet padengia juos teflonu arba apkala nerūdijančiuoju metalu.
Lietuvoje, kaip ir kitur, akmens amžiuje naudoti titnaginiai ir kauliniai peiliai. Bronzos amžiuje vietos gamybos žalvarinių peilių dar nebūta, visi buvo atvežtiniai – vienas toks peilis rastas Alytuje, kitas – Margiuose (Varėnos r.). Todėl daugiausia naudoti kauliniai peiliai – Narkūnų (Utenos r.) ir Sokiškių (Ignalinos r.) piliakalniuose rasta nemažai peilių, pagamintų iš šonkaulių.
Geležies amžiuje paplito tiesūs ir lenkti geležiniai peiliai. Jie nebuvo ilgi – 5–22 cm. V–VI a. Vidurio Lietuvoje paplitę kovos peiliai jau ilgesni – siekė net pusmetrį.
Iki XIV a. peiliai turėjo medines, vėliau – kaulines, metalines rankenas. Peilius – kartais odinėse makštyse su žalvarinėmis apkalomis ir prikabintus prie diržo – nešiodavo ir vyrai, ir moterys.
