Ko gero, tai geriausiai paaiškintų ši dešimtis knygų.
Rimutė Rimantienė – „Lietuva iki Kristaus“
Esame įpratę savo europinę civilizaciją matuoti nuo valstybės krikšto. Negalima neigti krikšto atneštų privalumų: patogesnė prekyba, lengvesnė migracija, platus bažnyčių ir vienuolynų supintas švietimo ir savitarpio pagalbos tinklas, meno sklaida. Tačiau iki krikšto čia irgi buvo civilizacija, tik kitokia – gamtameldinė, tradiciškai vadinama pagoniška.
Archeologija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sausas ir nuobodus mokslas, bet autorė per archeologinius radinius prikelia iš istorijos užmaršties mūsų protėvius ir juos prakalbina.
Lietuvos teritorijoje žmonės apsigyveno palyginus „neseniai“ – prieš dvylika tūkstančių metų. Per tą laiką daug ko išmokome, daug ką išradome. Autorė atskleidžia, kaip klimato kaita įtakojo pirmųjų gyventojų pastogių statybą, kaip jie laidojo savo mirusiuosius, kokiais verslais vertėsi, kaip savo valiai pajungė galvijus, kaip mainėsi ir prekiavo, kaip vyrai tobulino karo įrankius ir kaip moterys puošėsi, kas buvo ant šeimos stalo pietums, kokioms jėgoms mūsų protėviai meldėsi.
Marija Gimbutienė – „Senoji Europa“
Antrasis leidimas. Šios mokslininkės knygos Lietuvoje jau tapo bibliografinėmis retenybėmis.
„Senoji Europa“ buvo rašoma lietuviškai ir angliškai JAV. Marija Gimbutienė šio leidinio ėmėsi 1988 m. jau sirgdama, todėl rašyti abiem kalbomis pati nebegalėjo. Sutrumpintus skyrius anglų kalba ji siuntė į Lietuvą, čia jie buvo verčiami ir siunčiami atgal į JAV tikslinti ir taisyti.
Rankraštį ir vertimus per Atlantą gabeno savo lagaminuose tėvynainiai išeiviai, nes 1988–1991m. paštu rankraščių siuntinėti dar nebuvo galima. M.Gimbutienė Lietuvoje paskutinį kartą lankėsi 1993 m., peržiūrėjo ir patvirtino leidinį spaudai. Ši knyga yra paskutinis pačios Marijos Gimbutienės parengtas veikalas.
Knyga skirta būtent Lietuvos skaitytojui. Senąją Europą mokslininkė siejo su žemdirbystės ir sėslaus gyvenimo pradžia, gyvulininkyste, keramikos lipdymu, namų statyba, prekyba ir amatais, rašto atsiradimu. „Dėl dviejų ideologijų ir socialinių bei ekonominių struktūrų susidūrimo Senoji Europa ilgainiui buvo drastiškai pertvarkyta. Šie pokyčiai pasireiškė tuo, kad pereita iš matrilinijinės į patrilinijinę tvarką, nuo teakratijos į karinį patriarchatą, nuo egalitarinės visuomenės į vyraujančią vyrų hierarchiją ir nuo chtoninės Deivės religijos į idoeuropietišką Dangaus dievų panteoną“ – rašo autorė.
Mečislovas Jučas – „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai“
Istoriografijos klasika. Bendrinės, glaustos Lietuvos istorijos knygų pasirinkimas gana kuklus, o ir kiekvienas autorius istorijos paklodę ant savęs tempia, todėl kyla abejonių ką skaityti. Ši knyga – turbūt geriausia, kas mūsų laikais buvo išleista apie Lietuvos istoriją. Autorius labai aiškiai eina Lietuvos istorijos paraštėmis nuo šalies užuomazgų istorijos miglose iki ciniško bendros valstybės sunaikinimo.
Knygos puslapiuose preciziškai atskleidžiamas Lietuvos valstybingumo kūrimas, sienų plėtra, vidaus reformos ir iššūkiai, dinastiniai pokyčiai, ekonomika ir užsienio politika. Labai tinka ruošiantis Lietuvos istorijos pamokoms mokykloje – arba jeigu Lietuvos istorijos vadovėlį paskutinį kartą rankose ir laikėte dar mokykloje.
Rūstis Kamuntavičius – „Gudijos istorija“
Tai pirma Gudijos istorija lietuvių kalba, o skaitytojų nuomonės apie ją irgi pasiskirsčiusios. Kurgi buvo istorinė baltų teritorija ir kaip mes atsidūrėme taip prispausti prie Baltijos jūros? Lietuvių ir gudų istoriniai pasakojimai dažnai prieštarauja vienas kitam, ypač kai kalba pasisuka apie LDK epochą – o juk nuo XIII a. jau buvome vienas kūnas.
Knygoje nagrinėjamos dvi kultūrinės tradicijos, kiekviena bylojanti savo tiesą. Autorius nesiekia įrodyti savo teisybę ar paneigti klaidingas prielaidas, o tiesiog priešpastato abu – lietuvišką ir gudišką – pasakojimus ir bando suprasti konfliktišką naratyvą.
Gudų identitetas yra fenomenas, nes „tikrojo“ gudo kalba gali būti rusų arba lenkų, gudas gali būti stačiatikiu, kataliku ir net unitu, gudams priskiriami žinomi pasaulyje žydų kilmės menininkai Šagalas ir Sutinas. Kas ji-mūsų kaimynė Gudija, Baltarusija, Baltoji Rusia? Kaip atsitiko, kad šiandien mūsų istorinė kaimynė kabo tarp dangaus ir žemės, Rytų ir Vakarų?
Jevgenij Anisimov – „Imperatorių Rusija“
Vertimas iš rusų kalbos. Lietuvių kalba išleistas Rusijos istorijas galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Šioje knygoje per imperatorių plejadą nuo Petro I iki Nikolajaus II matome du šimtmečius istorijos, kurie nulėmė milžiniškos teritorijos likimą. Autorius atskleidžia, kaip buvo klojami imperiškos galybės pamatai ir kaip nenugalimoji imperija žlugo. Agresyvi teritorinė ekspansija, milžiniškas biurokratinis mechanizmas, visuomenės spindesys ir skurdas, reformos ir anti-reformos …ir asmeninės karūnuotų galvų tragedijos.
„1716 m., kai mieste gyvenimas jau buvo šiaip ne taip nusistovėjęs, A.Menšikovas Petro I kabineto sekretoriui A.Makarovui rašė, kad tarp darbininkų, dirbančių Peterhofo ir Strelnos statybose, „labai daug sergančių ir jie be paliovos miršta, iš jų šią vasarą numirė daugiau nei tūkstantis“. Ir generalgubernatorius specialiai Makarovui padarė prierašą, kad apie tai carui pranešti nebūtina, „nes jaučiu, kad ir taip čionykščiai kliuviniai Jo cariškąją didenybę nemenkai vargina“. Jei viso tūkstančio žmonių mirtis per vieną vasarą tik dviejose užmiesčio statybose Menšikovui neatrodo verta caro dėmesio, tai kiek žmonių turi mirti, kad carą jau derėtų „varginti“?“- pakeiskime vardus ir vietovardžius į šiandieninius ir pamatysime, kad niekas nepasikeitė…
Tuo pačiu rekomenduotina to paties autoriaus knyga, irgi versta iš rusų kalbos: „Rusijos istorija nuo Riuriko iki Putino“.
Algirdas M. Budreckis – „Algirdas. Senovės Lietuvos valstybininkas: jo veikla ir laikai“
Antrasis pataisytas leidimas. Lietuvio išeivio istoriko monografija, skirta Algirdui. „Yra tiek lietuvių, tiek kitataučių istorikų, kurie pripažino ir tebepripažįsta, kad šalia Vytauto Algirdas buvo gabiausias senovės Lietuvos valdovas. Jo diplomatija, karyba ir užkariavimai sudarė aplinkybes Vytautui iškelti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į vyraujančias Rytų Europos valstybes.
Kęstutis pasižymėjo Lietuvos gynyboje, o Algirdas buvo Lietuvos plėtros grindėjas. Jis nuosekliai vykdė ekspansinę politiką, kuri padvigubino Lietuvos valstybės plotus ir suteikė etnografinei Lietuvai ir reikalingų karių, ir resursų atsispirti Kryžiuočių ordino agresijai.
Ordinui talkino Vakarų Europos riteriai, Algirdas rado vasalų slaviškuose Rytuose, kurie atsvėrė Vakarų karinę paramą kryžiuočiams. Algirdas buvo ir Vytauto Didžiojo politinis auklėtojas. „- rašoma knygoje.
Autorių kolektyvas – „Kunigaikščiai Ostrogiškiai“
Vertimas iš ukrainiečių kalbos. Kijeve išleista knyga 2015 m. pelnė „Metų knygos“ laurus.
Istoriniai dokumentai ir archyvinė medžiaga knygai rinkta Baltarusijos, Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos muziejuose. Leidinys skirtas rusėnų (ukrainiečių) kilmės didikams Ostrogiškiams.
Šie didikai paliko gilų pėdsaką Lietuvos valstybingumo istorijoje. Konstantinas Ostrogiškis laikomas vienu žymiausių karvedžių Lietuvos istorijoje. Jo vadovaujama jungtinė LDK ir Lenkijos kariuomenė 1514 m. prie Oršos sumušė keleriopai didesnę Maskvos kariuomenę. Ši pergalė sudarė sąlygas paliauboms, kurios atnešė taiką keturiasdešimčiai metų.
Per tą laikotarpį buvo sukurtas Pirmasis Statutas, pastatyti renesansiniai Valdovų rūmai, prasidėjo knygų spausdinimas, sklido pažangi Renesanso kultūra. Konstantino Ostrogiškio politika kaip niekas kitas parodė, kad Kijevo Rusios ir Maskvos keliai seniai išsiskyrę.
Šis leidinys -tai puiki galimybė plačiau susipažinti tiek su Ostrogo kunigaikščiais, tiek su Lietuvos istorija, to meto gyvensena ir mąstysena.
Autorių kolektyvas – „Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569“
Vertimas iš ukrainiečių kalbos. Kijeve išleista knyga į lietuvių kalbą išversta ir prieinama skaitytojui nuo 2010 m. Šis leidinys – tai puiki galimybė susipažinti su Ukrainos valstybingumo ištakomis.
Dažnai minime, kad Ukraina buvo LDK sudėtyje. O kokia dalis šiuolaikinės Ukrainos buvo LDK sudėtyje – ir kokiomis sąlygomis ji ten atsidūrė? Kas yra satelitinės kunigaikštystės ir ar lietuviai buvo „geriausi imperialistai Ukrainos istorijoje“? Lietuvos epochoje Ukrainos žemėse išdygo didingos pilys, kurios ir šiandien garsina kraštą: Luckas, Ostrogas, Kamenec Podolskas, Oleska...Vėliau čia kilo prabangios didikų rezidencijos Radvilų ir Chodkevičių valdose. Kijeve ir šiandien galima stabtelėti ten, kur kadaise buvo lietuviškoji pilis. Kijevo Pečiorų Lauroje amžino poilsio atgulė ištisas mūsų istorinių asmenybių panteonas.
Knygoje žvelgiama į Ukrainos istoriją per Kijevą, Voluinę, Haličą, Podolę, Siverų žemę, Užkarpatę ir šiaurės Bukoviną – ir, žinoma, Krymą. Lietuvos epochoje suteiktos privilegijos bajorams, turtinių teisių sulyginimas skirtingoms religinėms konfesijoms, magdeburginės privilegijos miestams stipriai pastūmėjo Ukrainą Vakarų civilizacijos link.
Tamara Bairašauskaitė – „Lietuvos totorių istorija“
Apie totorių padėtį okupuotame Kryme žinome ne vieną skaudų atsitikimą. Totoriai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo kūrimo ir atkūrimo, istorijos, kultūros. Lietuvos totoriai yra palikuonys išeivių iš Aukso Ordos ir Krymo chanato.
Jau Gedimino ir Algirdo laikais užfiksuoti LDK santykiai su totoriais, bet didžiausias masinis totorių atvykimas fiksuojamas Vytauto laikais. Šis leidinys yra pirmas lietuviškas darbas, apžvelgiantis Lietuvos totorių istoriją remiantis Azerbaidžano, Baltarusijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Šveicarijos, Tatarstano ir Ukrainos istorikais, tyrinėta ir totorių religinė literatūra.
Autorė aptaria totorių migracijos priežastis ir sąlygas, totorių teisinę ir socialinę padėtį, bajorystės klausimą, karybos tradicijas, religinės bendruomenės susikūrimą. Labai aiškus ir įdomus, intriguojantis pasakojimas atskleidžia turtingą totorių indėlį į Lietuvos istoriją.
Mindaugas Šapoka – „Didysis Šiaurės karas 1700–1721: karas, pakeitęs moderniąją Europą“
Turbūt nėra kito tokio painaus istorijos laikotarpio Lietuvoje, kaip Šiaurės karo metai – net istorikai nesutaria dėl šio karo etapų numeracijos ir sekos. Autorius tikina, kad „šis karas buvo be galo sudėtingas, kupinas karinių įvykių bei diplomatinių intrigų ir truko net 21 metus“.
Literatūros apie atskirus karo epizodus netrūksta, bet ją apibendrinti sekėsi nedaugeliui. Prieš tris šimtus metų Švedijos kontroliuojama Baltijos imperija buvo sunaikinta, ją pakeitė Rusija ir sustiprėjusi Brandenburgo-Prūsijos valstybė. Karo eigoje pasimatė jungtinės geografijos įkaite tapusios Lenkijos-Lietuvos valstybės nuopuolis, kuris netruko baigtis teritorijos padalijimais.
Pasikeitusį jėgų santykį subtiliai nusako Rusijos caro sprendimas, kad valstybė turi būti vadinama Rusija, o gyventojai – rusų tauta, pareikalauta atsisakyti „maskvėnų“ (maskolių) sąvokos. Vyšnia ant torto – 1721 m. caras Petras I pasiskelbė imperatoriumi.
Taip pat rekomenduotina šiais metais pasirodžiusi Roberto Petrausko „Poltava“.
Straipsnio autorė yra profesionali gidė, keliautoja ir knygos "Vilniaus senamiestis per 3 valandas" autorė.
