Paprastai manoma, kad Islandijos apgyvendinimas prasidėjo IX a. antrojoje pusėje. Migracijos priežastys nėra aiškios, tačiau vėliau viduramžiais patys islandai dažniausiai įvardijo pilietinius nesutarimus arba dirbamos žemės trūkumą.
Archeologai rado X a. ar vėliau datuojamą sodybą, kurios statiniai buvo pastatyti 940–1100 m., bet vėliau, 1160–1300 m. papildyti.
XI a. dalį šios teritorijos užgriuvo nuošliauža, kuri galiausiai išsaugojo didžiąją dalį po ja esančios archeologinės ir organinės medžiagos. Vėliau vietovę palaidojo 1362 m. išsiveržusio Öræfajökullio ugnikalnio pelenai (norvegų kolonistai vadino šį ugnikalnį Knappafellsjǫkulliu).
Šioje vietovėje, kurioje ankstesnių kasinėjimų metu buvo rasti keturi pilkapiai, bendrovė „Antikva“, remiama Norvegijos kultūros paveldo tyrimų instituto, atliko tyrimą.
Naujausi archeologiniai tyrimai buvo sutelkti į vietovę, apie kurią XII a. tekste „Landnåmsboka“ prašoma, kad Bjólfuras iš Vosso Norvegijoje įkūrė kaip vieną pirmųjų gyvenviečių šiame regione.
Komanda aptiko perlų ir papuošalų, o vienas X ar XI a. perlas buvo papuoštas, atrodytų, Islandijos vėliavos spalvomis – nors jos pirmą kartą patvirtintos tik 1915 m..
Archeologai taip pat atkasė pilkapį su žmogaus ir žirgo palaikais bei įkapėmis – ietimi, valties fragmentais ir geležies dirbiniais, o taip pat sidabriniu žiedu.
„Bus įdomu tai palyginti su keturiais piliakalniais, kuriuos kasinėjome pernai. Yra unikali galimybė pažvelgti į Seyðisfjörðuro istoriją nuo X a. antrosios pusės iki XI a.“, – sako archeologė ir komandos vadovė Ragnheiðura Traustadóttir.
Parengta pagal „Heritage Daily“.
