Būna ir taip: ukrainiečiai rusų naikintuvą ore nukovė taip ir nepaleidę nė vieno šūvio

Jaroslavas Melnykas yra priešlėktuvinės raketų sistemos „Buk M1“ baterijos vadas. Jo sąskaitoje – 28 sunaikinti taikiniai: vienuolika įvairių tipų rusų karinių lėktuvų, du sraigtasparniai, dvi kruizinės raketos ir trylika dronų.

Jaroslavas Melnykas yra priešlėktuvinės raketų sistemos „Buk M1“ baterijos vadas. Jo sąskaitoje – 28 sunaikinti taikiniai: vienuolika įvairių tipų rusų karinių lėktuvų, du sraigtasparniai, dvi kruizinės raketos ir trylika dronų. (asociatyvinė nuotr.)
Jaroslavas Melnykas yra priešlėktuvinės raketų sistemos „Buk M1“ baterijos vadas. Jo sąskaitoje – 28 sunaikinti taikiniai: vienuolika įvairių tipų rusų karinių lėktuvų, du sraigtasparniai, dvi kruizinės raketos ir trylika dronų. (asociatyvinė nuotr.)
 Priešlėktuvinės raketų sistema „Buk M1“.<br> Wikimedia commons.
 Priešlėktuvinės raketų sistema „Buk M1“.<br> Wikimedia commons.
 Ukrainos oro pajėgų vadas generolas leitenantas Mykola Oleščiukas, šalies ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Valerijus Zalužnas ir priešlėktuvinių raketų baterijos vadas, Ukrainos didvyris majoras Jaroslavas Melnykas, per ceremoniją Ukrainos oro pajėgų dienos proga.<br> J. Melnyko asmeninio archyvo nuotr.
 Ukrainos oro pajėgų vadas generolas leitenantas Mykola Oleščiukas, šalies ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Valerijus Zalužnas ir priešlėktuvinių raketų baterijos vadas, Ukrainos didvyris majoras Jaroslavas Melnykas, per ceremoniją Ukrainos oro pajėgų dienos proga.<br> J. Melnyko asmeninio archyvo nuotr.
 Jaroslavas Melnykas prie sunaikinto rusiško priešlėktuvinio pabūklo „ZSU-23-4 Šilka“.<br> J. Melnyko asmeninio archyvo nuotr.
 Jaroslavas Melnykas prie sunaikinto rusiško priešlėktuvinio pabūklo „ZSU-23-4 Šilka“.<br> J. Melnyko asmeninio archyvo nuotr.
 J. Melnykas su savo daliniu.<br> J. Melnyko asmeninio archyvo nuotr.
 J. Melnykas su savo daliniu.<br> J. Melnyko asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Sep 9, 2022, 5:58 PM

Karininko vadovaujam baterija Charkovo srityje rusams priešinasi daugiau nei pusmetį, o jos koviniai veiksmai privertė okupantus atsisakyti skrydžių ir karinių pozicijų bei civilių namų bombardavimo.

J.Melnykas nepabijojo mesti iššūkį ir didelėms Rusijos lėktuvų grupėms. Į jo savaeigį pabūklą pataikė rusiška raketa, tačiau karys sugebėjo evakuoti kovinę mašiną – ir vėl pradėti ją naudoti.

Jaroslavas Melnykas yra Ukrainos didvyris. Ukrainos prezidentas ceremonijoje, skirtoje Ukrainos karinių oro pajėgų dienai, jam įteikė Auksinės žvaigždės ordiną.

Pokalbyje su „Armija Inform“ korespondentu baterijos vadas pirmą kartą prakalbo apie savo patirtį kare su rusų okupantais – apie tai, kas verčia jį rizikuoti ir laimėti. Apie sėkmę, kai ji atrodo tiesiog neįmanoma. Apie baimę ir pyktį, kurie kare yra neišvengiami. Apie „Auksinę žvaigždę“ ir trumpą pokalbį su Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu bei karinių oro pajėgų vadu. „Armija Inform“ pateikia ištraukas iš pokalbio su kariškiu.

Pirmieji mūšiai

– Vasario mėnesį mūsų baterija atliko kovinę tarnybą Chersono srityje. 24 d., 4.25 val., horizonte pasigirdo artilerijos riaumojimas ir sprogimai.

Gavome nurodymą iš pradžių persikelti į Novaja Kachovką, o vėliau į Zaporižę. Vasario 26-osios rytą numušėme pirmąjį rusų taikinį. Grupė rusų sraigtasparnių skrido nedideliame aukštyje, ruošdamiesi pulti mūsų dalinius. Vieną iš jų – „Mi-17“ – numušėme dviem raketomis.

Prie Zaporožės kovinius veiksmus tęsėme iki kovo vidurio. Tada gavome įsakymą persikelti į Iziumo rajoną, Charkivo sritį. Tikriausiai todėl, kad ten labai aktyviai veikė rusų pilotai. Jau pirmąją dieną mūsų dalinys čia pašovė okupantų sraigtasparnį. Ukrainos nacionalinės gvardijos kariai vėliau rado sraigtasparnio ir įgulos liekanas.

Viena „Buk“ prieš dešimtį lėktuvų

– Tuo pačiu metu danguje virš Charkovo srities skraidydavo didelės priešo lėktuvų grupės, kartais jų būdavo dešimtys. Rusai vykdė oro antskrydžius Iziume bei jo apylinkėse ir medžiojo oro gynybos įrangą – tai yra, mus. Mūsų baterija stojo prieš juos viena. Tai reiškia, kad vos įjungdavome taikinio aptikimo ir sekimo įrangą, iškart tapdavome patogiu ir puikiai matomu taikiniu dešimčiai rusų pilotų. Kai tik jie mus aptikdavo, nedvejodami atšaukdavo savo karių ar objektų bombardavimo užduotis ir iškart sutelkdavo dėmesį į mūsų oro gynybos sistemos sunaikinimą.

Dešimt lėktuvų gali iššauti dešimt priešradarinių raketų. Galbūt daugiau. Tai yra, jėgų santykis buvo, švelniai tariant, ne mūsų naudai. Bet mes vis tiek dalyvavome priešlėktuvinėse kovose. Rusai medžiojo mus, o mes – juos.

Kartais teturėdavome keletą sekundžių. Įjungi įrangą, aptinki ir užfiksuoji objektą. Įjungi sekimo radarą – ruso kabinoje pypsi ir užsidega indikatoriai, signalizuojantys, kad jis jau yra mūsų taikinys. Visi jo pakalikai danguje tai taip pat jau žino. Mes atliekame raketos paleidimą ir greitai paliekame pozicijas, kad pabėgtume nuo priešradarinių raketų.

Priešlėktuvinio mūšio metu mes sekame vieną taikinį. Negalime matyti, ką tuo metu veikia kiti lėktuvai. Bet mes tai suvokiame. Paprastai šiuo metu jie jau į mus paleidžia savo raketas.

Noras nugalėti okupantus būna labai stiprus. Kartą gavome informaciją apie du priešo lėktuvus mūsų rajone. Nuvykome į vietą, suradome ir užfiksavome taikinį. Sunaikinome okupantą ir turėjome greitai dingti – bet nugalėjo mūšio įsiūtis. Pradėjome antrojo lėktuvo medžioklę. Aptikome jį. Jis matė, kas nutiko jo partneriui. Jis galėjo bandyti mus pulti, bet pasirodė esantys bailys. Pradėjo apsisukinėti, kad pabėgtų. Mes jį irgi sunaikinome.

Pagalba pėstininkams

– Mūsų komplekso ugnies zona siekia keliasdešimt kilometrų. Galėtume ieškotis pozicijų toliau nuo fronto linijos, saugiose vietose. Tačiau mūsų baterija, priešingai, priartėdavo kuo arčiau fronto linijos.

Kodėl taip elgėmės? Todėl, kad mums buvo gaila fronto linijoje esančių mūsų pėstininkų. Patirti oro smūgius tikriausiai dar blogiau nei artilerijos ugnį. Stengėmės apsaugoti savo pėstininkus nuo oro atakų ir judėjome kuo arčiau fronto linijos dalinių. Taip turėjome daugiau galimybių užkirsti kelią priešui surengti smūgį iš oro.

Tačiau tuo pat metu dėl to tapome labai pažeidžiami. Bet mes vis tiek tai darėme. Supratome, kad pėstininkams, tankams ir artilerijai reikia mūsų priedangos nuo oro smūgių. Vien tai, kad „Buk“ stovėjo netoliese, padrąsindavo sausumos dalinių karius. Už tai buvome labai gerbiami. Mums už tai dėkojo. Tai kovinė brolystė, kurios neįmanoma apibūdinti žodžiais.

Mūsų buvimas kovos veiksmų rajone privertė okupantų sraigtasparnius „prisispausti“ kuo arčiau žemės – ir čia jie tapo geru taikiniu MANPADS operatoriams, kulkosvaidininkams ir priešlėktuvinių pabūklų įguloms. Buvo malonu sužinoti, kaip pėstininkai užsiėmė tuo, ko mes negalėjome padaryti – naikino itin žemus taikinius.

Pataikymas antiradarine raketa

– Kartą rusų raketa pataikė į mūsų savaeigę raketinę sistemą. Viską darėme teisingai – „dirbome“ su taikiniu, keitėme poziciją. Tačiau tai nepadėjo. Sprogimas, smūgis. Patikrinau save – viskas gerai. Rankos, kojos – vietoje.

Žiūriu į visus aplink save. Visi irgi gyvi ir nenukentėjo. Paliekame apgadintą kovos mašiną ir bėgame į artimiausią mišką. Iš ten matome, kad mūsų „Buk“ stovi viena lauke. Po kurio laiko nusprendžiau grįžti prie įrenginio, patikrinti jį ir pabandyti evakuoti. Viena vertus, tai tik „aparatūra“, dėl kurios neverta rizikuoti gyvybe. Kita vertus, ši įranga gali sunaikinti daug daugiau priešo lėktuvų ir išgelbėti daug gyvybių. Tai vienintelė galimybė kovoti su priešu čia ir dabar.

Nubėgau per lauką prie raketinės sistemos, pabandžiau ją paleisti, viskas veikė. Pasitraukėm į prieglaudą. Ar buvau išsigandęs? Taip, buvau. Bet aš pats pasirinkau šią profesiją. Dabar vyksta karas, ir man atėjo laikas gerai atlikti savo darbą. Atmetu baimę ir saugau savo motiną Ukrainą.

Medžioklė ir jos rezultatai

– Ankstyvą pavasarį „medžioti“ galėdavome kasdien, bet kuriuo paros metu. Ir mes nedvejodami eidavome. Mus vedė noras atkeršyti už visus rusų lakūnų padarytus nusikaltimus, už visas skriaudas, kurias jie pridarė civiliams ir mūsų kariuomenei. Už bombardavimus, už sugriautas šeimas ir namus, už atimtas gyvybes. Viskas vyko mūsų akyse.

Taigi, mes atkakliai ėjome į pozicijas, nepaisydami pavojaus, nepaisydami okupantų pranašumo danguje. Savo įrangą, kuri neatlaikė tokių apkrovų, remontavome, kad galėtume vėl ir vėl vykti į medžioklę. Pavasario pradžioje virš mūsų karių kontroliuojamos teritorijos beveik nuolat skraidė rusų lėktuvai. Pavasario pabaigoje mūsų darbo teritorijoje jų nebeliko. Mes atkalbėjome juos nuo skraidymo.

Atlikome daugiau kaip keturiasdešimt raketų paleidimų ir sunaikinome 28 priešo taikinius. Dvi kruizinės raketos, du sraigtasparniai, 11 įvairių tipų kovinių orlaivių ir 13 bepiločių orlaivių. Dar nebaigėme darbo. Baigsime, kai išlaisvinsime visą Ukrainą ir sumedžiosime visus rusų maitėdas.

Namai karinėje mašinoje, sargybiniai su žaisliniais ginklais ir žmonių palaikymas

– Turėjome kovoti labai sudėtingomis sąlygomis. Kovo pradžioje į Charkovo sritį sugrįžo atšiauri žiema. Šaltis iki minus dvidešimties laipsnių. Viskas buvo sušalę. Kelias dienas nenusivilkome medvilninių kelnių ir švarkų. Šilumos ir karšto vandens neradome. Netgi negalėjome netoliese uždegti ugnies – nes ji mus demaskuodavo.

Toli nuo pozicijos, krūmuose, kurį laiką galėjome kūrenti ugnį. Tirpindavomės vandenį atsigėrimui, šildydavome konservuotus maisto produktus. Patys šildydavomės. Keletą savaičių mūsų namai buvo mūsų savaeigė raketinė sistema. Gyvenome, valgėme, gėrėme, miegojome ir kovojome karinėje mašinoje. Vėliau persikėlėme arčiau gyvenviečių. Vietinė šeima pakvietė mus į savo namus. Žmonės mumis rūpinosi kaip savais – kūreno krosnį, gamino maistą, atnešdavo įvairių produktų ir indų.

Civiliai gyventojai matė mūsų darbą ir mus gerbė – nes matė, kaip numušinėjome lėktuvus, kurie prieš mums atvykstant nebaudžiami mėtė bombas ant miestų ir kaimų. Bet koks įrangos gedimas – žmonės jau čia. Jie atveždavo atsarginių dalių. „Pasakykite, ko jums reikia. Mes viską rasime“, – sakydavo jie.

Vieną dieną fronto linijoje pastebėjome apgadintą rusišką raketų paleidimo įrenginį „Tor“. Jis mums tiko kaip atsarginių važiuoklės dalių donoras. Iš pavojingos zonos turėjome jį ištraukti traktoriumi. Tarp vietinių žmonių greitai radome ūkininką, kuris parūpino traktorių ir savanorį, sutikusį jį vairuoti. Vilkėdamas neperšaunamą liemenę ir užsidėjęs šalmą, jis kartu su mumis nuvažiavo traktoriumi į pavojingą zoną ir mums pavyko nuvilkti rusų „Tor“.

Prie manęs ėjo vietiniai vaikai su žaisliniais šautuvais ir siūlė savo apsaugą: „Jūsų kareiviai stovi postuose ir saugo poziciją. Leiskite pakeisti juos arba saugoti kartu“. Turėjau rasti ypatingų žodžių, kad atsisakyčiau tokios pagalbos. Tai buvo paprastų žmonių parama.

Visa komanda

– Išvardinsiu visus savo kovinės grupės žmones, su kuriais kovojau. Tai Andrii, Roman, Oleksii. Kai kuriuos būrio karius su sugedusia įranga turėjau pasiųsti į užnugarį, bet šie liko su manimi naikinti okupantų.

Kartą taip pat gavau įsakymą iš aukštesnės vadovybės vykti į užnugario zoną. Tačiau vadams paaiškinau, kad neturiu moralinės teisės palikti savo kovinį dalinį. Buvo gera, kad buvau išgirstas ir suprastas. Tą pačią dieną vėl išvykome į medžioklę – ir vienu metu sunaikinome tris taikinius.

Įrenginyje liko viena raketa. Grįžome į bazę. Miegojome keturiasdešimt minučių, kol į raketinę sistemą vėl buvo pakrauti užtaisai. Tada grįžome į poziciją ir „nuleidome“ dar du lėktuvus. Po to rusai beveik tris dienas visai neskraidė. Tikriausiai bandė atsitokėti. Suprasti, kas nutiko.

Mano apdovanojimas yra didelis visos kovinės įgulos nuopelnas. „Buk-M1“ priešlėktuvinių raketų sistema yra kolektyvinis ginklas. Mūšio sėkmė priklauso nuo greitų ir teisingų visų veiksmų. Be to, jei kas nors būtų bijojęs, buvęs neužtikrintas – tikriausiai nebūčiau ėjęs numušinėti lėktuvų su tokiais žmonėmis. Visi buvome vieningi, klausėmės ir girdėjome vieni kitus.

40 metų senumo raketa ir lūkesčius pranokę rezultatai

– Viena iš mūsų raketų buvo pagaminta 1983 m. Pažvelgiau į ją ir suabejojau, ar jis pasieks tikslą. Užtaisėme ją ir vėliau atlikome tiesioginį paleidimą. Beveik keturiasdešimties metų senumo raketa sunaikino taikinį – po smūgio rusų lėktuvas nukrito ant žemės kaip rudeninis lapas. Kritimo vaizdą nufilmavo ir internete paskelbė skirtingi žmonės iš skirtingų vietų.

Tai ne vienintelis atvejis, kai rezultatas pranoko lūkesčius. Kartą gavome užduotį aptikti ir sunaikinti dvi priešo paleistas kruizines raketas. Mūsų raketų sistema vienu metu gali sekti tik vieną taikinį. Taigi, supratome, kad sunaikinti net vieną kruizinę raketą būtų didelė sėkmė. Aptikome taikinį, atlikome kovinį paleidimą. Bet mūsų priešlėktuvinė raketa sprogo taip, kad jos nuolaužos apgadino dar dvi rusų kruizines raketas.

Taip pat sunaikinome lėktuvą neiššovę nė vienos raketos. Aptikome taikinį. Įjungėme radarą. Tuo metu ruso kabinoje nuskambėjo garsiniai pranešimai apie radaro veikimą. Jis suprato, kad iš medžiotojo tapo taikiniu. Tikriausiai tai taip pribloškė pilotą, kad jis iš karto katapultavosi. Lėktuvas sudužo.

„Zoja“, „Nadia“ ir NASAMS

– Bateriją sudaro du savaeigiai raketų paleidimo sistemos ir vienas užtaisymo įrenginys. Vieną iš pirmųjų paminėtų pavadinome Nadia, o kitą – Zoja. Nuolat dėkojome joms už atsidavimą ir paklusnumą. Jos ėjo su mumis į patį pragarą ir nepalūždavo sunkiausiomis akimirkomis.

Ryte ateidavau pas „Zoją“ ir sakydavau: „Labas, mergaite! Kaip sekasi? Ar viskas veikia gerai?“. Užvesdavome, patikrindavome ir išvažiuodavome. Per priešlėktuvinius mūšius dažnai sakydavau: „Na, Zoja, gal paleisime dar vieną raketą ir eisime ilsėtis?“. Kalbėjomės su ja kaip su kovos draugu.

Kartą atsitiko taip, kad „Zoja“ nenorėjo dirbti. Kažkas buvo ne taip. „Zoja, kas yra?“ – klausdavau. Važiavome jos remontuoti. Tada pagalvojau, kad „Zoja“ tikriausiai kažką žinojo – ir tuo metu nenorėjo vykdyti pareigos. Mes, žmonės, visada pasirengę dirbti – o įranga gali būti kaprizinga.

„Zoja“ yra mūsų talismanas. Mes rūpinomės ja, o ji rūpinosi mumis. „Zoja“ išgelbėjo mūsų gyvybes, kai pataikė raketa, ji išgelbėjo gyvybes šimtams Ukrainos karių ir civilių, kurie nepatyrė smūgių iš oro.

Būdavo, kad „Zoja“ ir „Nadiuša“ išvykdavo medžioti tuo pačiu metu. Tai buvo neįtikėtinas komandinis darbas. Pavyzdžiui, mano kovinis vienetas galėdavo tik nukreipti priešo dėmesį, o tuo metu „Nadios“ kovinis vienetas netikėtai suduodavo okupantams triuškinantį smūgį iš pasalos. Kova su „Buk“ – tai tikras kovos menas, kuriame kaskart galite tobulinti naujas technikas. Net ir vienas kovinis vienetas yra savarankiškas ir grėsmingas kovinis vienetas. O du jau yra rimta jėga, galinti visiškai pakeisti situaciją danguje.

Žinoma, su sąlyga, kad mylite savo įrangą, mokate ja naudotis, turite noro sunaikinti priešą ir laimėti. Esu įsitikinęs, kad „Buk“ yra geriausia priešlėktuvinės gynybos sistema kovai arti kontakto linijos.

Šiuo metu vis dažniau kalbama apie NASAMS priešlėktuvinių raketų sistemų perdavimą Ukrainai. Manęs klausia, ar aš ir mano dalinys galėtume greitai išmokti jais naudotis. Atsakau: duokite mums šiek tiek laiko, mes išmoksime su jais dirbti ir sunaikinsime priešą taip, kaip dar niekas niekada nebuvo padaręs.

Pokalbis su vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu ir karinių oro pajėgų vadu

– Žinoma, informacija apie mūsų baterijos kovinį darbą buvo fiksuojama ir perduodama per visus vadavietes, pagal pavaldumą. Tikriausiai kažkuriuo metu mano vadai nusprendė, kad šie rezultatai verti atskiro paminėjimo.

Per iškilmingą ceremoniją Ukrainos karinių oro pajėgų dienos proga Ukrainos prezidentas mane apdovanojo Ukrainos didvyrio ordinu „Auksinė žvaigždė“. Po apdovanojimo į mane kreipėsi Ukrainos karinių oro pajėgų vadas generolas leitenantas Nikolajus Oleščiukas.

Jis paspaudė man ranką ir pasakė: „Ačiū už jūsų kovinį darbą, jį gerbia visi ukrainiečiai“. Tada jis nuvedė mane pas generolą Valerijų Zalužny. Jis mane pristatė: „Tai baterijos vadas, kuris mūšio lauke daro tai, ko dar niekas nėra daręs“. Vyriausiasis vadas atsakė: „Gerai, kad mūsų kariuomenėje yra tokių vaikinų“. Tiesiog pastebėjau, kad tokių vaikinų turime daug. Taigi, karą užbaigsime savo pergale“.

Parengta pagal „Armija Inform“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.