Ištrauka iš Plinijaus „Gamtos istorijos“ kabo ir pirmojoje parodos „1000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“ salėje. Čia taip pat pasakojamas ir romėniškasis gintaro atsiradimo mitas, ir galima pamatyti Plinijaus aprašytuosius 13 svarų (4,26 kg) vaizduojančius gintaro gabalus.
2022 spalio 26 dieną atidarytos parodos idėja kilo archeologai Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorei Rūtai Kačkutei. „Juk tai yra pirmą kartą rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose papasakota istorija apie mus – kaip romėnų ekspedicija keliavo iki Baltijos pakrantės. Ir aš pradėjau mąstyti – kaip jie keliavo? Ką jie darė? Ką jie valgė? Kur miegojo? Kaip susidūrė romėnų ir mūsų civilizacijos? Kaip mokslininkė aš tai žinojau, bet norėjosi išversti tai į žmonių kalbą – ir iš čia ir kilo visa idėja. O tada pasikviečiau Gintaro muziejaus rinkinio kuratorę Sigitą Bagužaitę-Talačkienę, ir viskas prasidėjo“, – pasakoja muziejaus vadovė.
Antrajame „Istorijų namų“ aukšte atidarytoje parodoje – daugiau nei 1000 eksponatų iš daugiau nei dešimties muziejų: savo eksponatus parodai paskolino Nacionalinis Akvilėjos archeologijos (Italija), Zagrebo archeologijos (Kroatija), Vienos meno istorijos (Austrija) ir kiti muziejai bei Karnunto archeologinis parkas (Austrija), taip pat penki Lietuvos muziejai. Ir visi šių muziejų eksponatai pasakoja apie dviejų civilizacijų – Romos imperijos ir I-V a. baltų – susidūrimą.
„Romos imperija buvo turtinga. Bet kai turi aukso, kitų turtų, ieškai kažko, kuo dar galėtum pasigirti – ir tuo kažkuo tapo gintaras“, – pasakoja R.Kačkutė.
Pavyzdžiui, parodoje eksponuojami įspūdingos romėnų prabangos prekės iš gintaro ir jų fragmentai. „Pavyzdžiui, šie medžio lapeliai, padaryti iš gintaro. Jie buvo naudojami panašiai kaip atvirukai – bet norint suvokti jų vertę, įsivaizduokite, kad šiandien paimate aukso gabalą, suteikiate jam medžio lapo formą, užrašote pasveikinimą ir išsiunčiate kaip naujametinį atviruką“, – pasakoja S.Bagužaitė-Talačkienė.
Kaip jau minėta, paroda pasakoja apie kultūrų sandūrą ir sąveiką. Anot S.Bagužaitės-Talačkienės, romėnai padarė nemenką įtaką senovės baltams, ir svarbiausias įnašas buvo ne išmainytos romėniškos prekės ar žaliavos, kurių baltams trūko – bet idėjos. Ir tai, pasak muziejininkės, puikiai atsispindi kad ir baltiškų papuošalų gamyboje, kurių dizainui akivaizdžią įtaką padarė romėniškieji analogai.
Paroda pasakoja ne tik apie baltus ir jų pasaulį, bet ir apie Romos imperiją. Kaip atkreipia dėmesį R.Kačkutė, čia suteikiama ir galimybė bent kiek pajusti, ką reikšdavo tarnauti romėnų legione – nešti sunkią kuprinę, važiuoti romėnišku vežimu (parodoje eksponuojamas natūralaus dydžio vežimo replika, kurią galima išbandyti). Taip pat galima pačiupinėti baltų drabužius – ir tikrai verta patyrinėti juos atidžiau, o taip pat galima atkreipti ant jų esančią emaliuotą sagę. Pasak S.Bagužaitės-Talačkienės, tokių sagių gamyboje buvo naudojami romėniški stiklo karoliukai.
Parodoje nepamirštami ir vaikai: čia jiems sukurtas atskiras audiogidas, taip pat yra interaktyvus žaidimas, kuriuo pasakojama gintaro prekeivių kasdienybė. Yra eksponatų, kuriuos galima liesti, čiupinėti – pagaliau galima pasidžiaugti, kad lietuviškuose muziejuose atsiranda taktilinio pojūčio vertės suvokimas.
Dar viena iš pirmo žvilgsnio gal ir nuobodesnė, bet iš tiesų labai įdomi ekspozicija – žemėlapiai. Romėniškieji žemėlapiai atrodė ir buvo naudojami kiek kitaip, nei dabar mums įprasta (labiau schematiški, nei geografiniai), bet buvo ir informatyvūs, ir tikrai vertingi, o naudojami dažniausiai karyboje.
Kaip pasakoja R.Kačkutė, pati romėnų ekspedicija, pasiųsta į Baltijos pakrantę, buvo kaip ir diplomatinė, bet keliauti nepažįstamame pasaulyje tais laikais be apsaugos buvo per didelė rizika, todėl žygyje neišvengiamai turėjo dalyvauti ir kariškiai. „Vietinė prekyba vykdavo taip: susirenki gintarą, nuvyksti į prekyvietę daugiausia 100 km, išsikeiti į tai, ko tau reikia, ir grįžti atgal. Bet ši ekspedicija, apie kurią kalbame, buvo jau visai kas kita: tai buvo valstybinė ekspedicija – ir politinis žingsnis, kai važiuoji užmegzti santykių, ir ekonominė politika“.
Muziejaus vadovė atkreipia dėmesį, kad kai kurie andainykščiai papročiai išliko iki šių dienų. Pavyzdžiui, susitarimo aplaistymas gėrimais – kad tai praktikavo ir romėnai, iliustruoja tokie romėniški eksponatai kaip vyno kaušelio, vyno koštuvėlio ir taurių rinkinys. „Tokius rinkinius romėnai ar Romos provincijų atstovai veždavo į germanų ir baltų pasaulį kaip dovanas“, – pasakoja muziejininkė.
Tad apibendrinant – paroda „1000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“ pasakoja ne apie vieną, bet apie du pasaulius: senovės Romos ir senovės baltų – ir kaip juos sujungė Baltijos auksas, gintaras. Parodos tikslas, kaip jį deklaruoja muziejaus vadovė – papasakoti istoriją ne vadovėliškai, bet vaizdžiai ir net ir jutiminiu būdu, tad visa tai tikrai turėtų sudominti ne tik istorijos profesionalus, bet ir paprastus mėgėjus, ir jaunuosius lankytojus.
Paroda veiks iki 2024 m. gegužės 8 d.
