Artėjant Vėlinėms siūlome bent fragmentiškai susipažinti su vienais unikaliausių Kuršių marių arealo, pajūrio pomirtinių paminklų – mažosios medinės architektūros fenomenu vadinamais krikštais, krikštužiais.
Jų kopijų galima pamatyti Kuršių nerijos (daugiausiai – Nidos) senosiose kapinaitėse. Tai – ne vien žmonių palaidojimo vietas žymintys paminklai, bet itin sudėtingą, daugiasluoksnę istoriją bei tirštu paslapčių rūku apgaubti archajiško paveldo elementai. Bandant iškoduoti krikštų simboliką, etimologinę, semantinę prasmes patenkama į painiausią labirintą.
Pavadinimo kazusas
Krikštai, krikšteliai, krikštužiai – iki mūsų dienų (daugiausiai replikų pavidalu) išlikusi labai savita ir viena iš pačių seniausių Lietuvoje antkapinių paminklų formų, kuri buvo paplitusi Kuršių marių etnokultūriniame areale, Nemuno deltoje bei pajūryje. Šie mediniai paminklai laikomi smulkiosios architektūros rūšimi ir buvo gaminami iš profiliuotų lentų, puošiami kiaurapjūviu.
Daugiausiai praeities tyrinėtojų dėmesio sulaukė Kuršių nerijos krikštai, mat pusiasalis prieš kelis šimtus metų buvęs svarbiu pašto traktu, kuriuo keliavo garsūs Prūsijos, Vokietijos mokslininkai, žurnalistai, rašytojai. Niekur nematyti, žemi, išmarginti įvairiomis spalvomis bei iš medžio pagaminti pomirtiniai paminklai negalėjo nepatraukti jų dėmesio. Tai buvęs to krašto unikumas, mįslė, susižavėjimo objektas. Vokiečių turistai krikštus prieškariu vadindavo „alte Kurenkreuze“ (senaisiais kuršių kryžiais).
Savo ruožtu vokiečių etnografas, literatūros istorikas Franzas Tetzneris (1863–1919) krikštus 1902 m. knygoje išskyrė kaip medinius antkapinius paminklus „su lenta“ (vok. Grabplatten).
„T. y. krikštus, pažymėdamas, jog šie saviti antkapiniai paminklai paplitę ne tik Kuršių nerijoje, bet ir „žemyne„ (vok. Festland) – kitoje marių pusėje. <...> Labai svarbu, jog F. Tetzneris taip pat pateikė ir daug krikštų piešinių iš įvairių kuršininkų vietovių – Kuršių nerijos, Melnragės, Karklės, Bommelsvitės – su tiksliais jų matmenimis“, – straipsnyje „Kuršininkai Rytų Prūsijos etninių grupių mozaikoje: Franzo Tetznerio kultūrologinių įžvalgų reikšmė“ rašė Klaipėdos universiteto doc. dr. Nijolė Strakauskaitė.
Apie krikštus savo XIX a. pab. veikaluose užsiminė ir praeityje garsus archeologas, kalbininkas, etnografas Adalbertas Bezzenbergeris (1851–1922), kuris net 40 vasarų praleido Juodkrantėje, o jo vasarnamio vietoje 2017 m. buvo atidengtas simbolinis krikštas.
Galima būtų minėti ir daugiau krikštus kaip išskirtinius antkapius pastebėjusių, juos aprašiusių, analizavusių praeities mokslininkų, tačiau esmė lieka ta pati: šie antkapiai buvę unikalūs ir verti ypatingo dėmesio.
Vien pats pavadinimas – gana apgaulingas, nes žodį „krikštas“ natūraliai galima sieti su krikščioniškąja tradicija, tačiau šiuo atveju taip nėra: krikštų ištakos siekia pagonybės laikus. O ir pats žodis turi keletą semantinių prasmių.
Teologinių ginčų esama, tačiau remiantis viena iš versijų žodis „krikštas“ paimtas iš graikų „baptizo“, „baptizma“, reiškiančio „panerti vandenyje“. Perkeltine prasme krikščioniškajame pasaulyje krikštijant žmogų naudojamas vandens ritualas: išniręs iš vandens pakrikštytasis tarsi naujai atgimsta. Anot žymios Lietuvos etnologės Inijos Trinkūnienės, krikštas yra labai sena lietuvių tradicija, ir vaikai krikštyti dar senaisiais pagonybės laikais, kai būdavo atliekamos tam tikros apeigos. Taigi žodžio „krikštas“ kilmė reiškia „pradžią“.
Šioje vietoje ir panyrama į sudėtingiausias medinių, antkapinių paminklų krikštų prasmės gelmes: galimai tokį pavadinimą jie gavo dėl mirusio žmogaus atgimimo amžinajam gyvenimui Dausose, sielos išsilaisvinimo iš žemiškojo kūno. Štai kodėl kitaip nei įprasti krikščioniški antkapiniai paminklai krikštai išimtinai yra statomi ne velionio galvūgalyje, o kojūgalyje.
„Šitoki „krikštai„ toje formoje, kaip mes juos Prusuose ant kapų užtinkame, yra tai kryžiai ir stulpai mediniai, statomi tankei ne gale lavono galvos, bet kojagalij', idant numirēliams keliant' smagiaus but', už jų pasistvērus, atsisēst' ir pasistotiie“, – 1903 m. rašė dr. Jonas Basanavičius. Lyg vėlė medžiu būtų pakylanti į dangiškas sferas, Dausas.
Vaizdinių mozaika
Tokios mitinės interpretacijos tarsi paaiškintų vieną tikrą faktą: krikštai buvo pjaunami iš vienos lentos, o kotas turėjo siekti kapo duobės dugną (kad būtų į ką „įsikibti“ iš kapo duobės prisikeliančiai vėlei).
Simbolikos esama ir daugiau: moterims bei vyrams krikštai buvo daromi iš skirtingos medienos. Moterims – iš moteriškos giminės medžio (liepos, drebulės, eglės ir kt.) lentos, o vyrams – iš vyriškos (ąžuolo, uosio, juodalksnio ir kt.).
Skyrėsi ir drožinių motyvai, kurie ilgainiui kito: iki XVII a. vyrų krikštus puošė išpjaustytos žirgų galvos, o moterų – paukščiai, dažniausiai – gegutės. Vėliau puošybos elementų daugėjo, vyrų krikštuose įpinant augalų, paukščių motyvus, o moterims itin populiaru būdavę išpjaustyti širdeles. Kryželiai ant krikštų atsirado daug vėliau. Mėgta kiaurapjūvyje vaizduoti susikibusią rankomis ar greta viena kitos stovinčią porą.
Svarstoma, kad krikštų funkcijos buvo kur kas platesnės, nei paprastas mirusiojo atminimo ženklas. Juose – archajiškosios pasaulėžiūros atspindžiai, esą vaizduojant ir mitinį Pasaulio, Gyvybės medį, jungiantį visas visatos dalis.
Labai sudėtinga atsekti, kaip gimė pačių krikštų (ne kryžiaus ar kryžiaus su stogeliu) forma. Viena iš prielaidų – ji radosi dar pagonybės laikais. Pačiu archajiškiausiu krikštų pavidalu laikoma ta išpjaustyta paminklinė lenta, kuri primena rupūžę arba varlę.
Garsi Lietuvos etnologė Pranė Dundulienė (1910–1991) aiškino, kad rupūžėmis virsdavusios mirusiųjų vėlės, turėjusios atkentėti už nuodėmes. Tos rupūžės šokinėdavusios kapuose, šventoriuose, klebonijų kiemuose. Jos žmonėms nekenkdavusios, praeiviai jų net gailėdavosi, stengdavosi neužminti ir nesutraiškyti, kad vėlė neapšlubtų, nesusiluošintų ar neapaktų.
Kita vertus, dar XIX a. Mažojoje Lietuvoje kai kada žmonės statydavo rupūžės pavidalo antkapius ir tikėdami vėlių įsikūnijimo į rupūžę (atgimimo) vaizdiniais. Tai galima paaiškinti paprasta biologija: rupūžės žiemoja po žeme, urvuose, po šaknimis, o pavasarį „atgimsta“ ir išropoja iš savo tamsų, chtoninį pasaulį primenančių slėptuvių.
Yra ir kita versija: galbūt gyvūno forma sietina su gyvūno kailiu, ištemptu džiovinti arba apdirbti ant lentos. Senovės baltų papročius tyrinėję mokslininkai atkreipė dėmesį, kad kailių ištempimo ant karties tradicija gyvavusi senovėje švenčiant įvairias metų šventes. Manoma, kad panaši apeiga galėjusi vykti ir per mirusiojo šermenis: būdavo paaukojamas gyvūnas, o jo kailis ištempiamas ant lentelės su kuoleliu, kuris įsmeigiamas į mirusiojo kapą. Tokie ritualai jau sietini su pagonybės laikais ir Vakarų Lietuvoje gyvenusia kuršių gentimi. Teoriją sustiprina ir faktas, kad krikštų būta Latvijoje, taip pat kuršių gyventose vietovėse, dabartinėje Kuržemėje.
Ant krikšto dažniausiai užrašydavo tik mirusiojo vardą, pavardę, gimimo bei mirties datas. Jokių epitafijų.
Daug mįslių kelia ir krikštų spalvinimo tradicija. Kai kuriuose jų matome išpieštas gėles, įvairius augalinius motyvus, ornamentus, o kiti būdavę tiesiog nudažyti tradicinėmis Kuršių nerijos spalvomis: dominavo mėlyna, balta, raudona. Pagal senovinius papročius krikštus reikėdavę pagaminti labai greitai, todėl kai kurie būdavo ne itin kruopščiai išpjauti.
Manoma, kad kiekviena šeima turėjo savo paveldėtą simbolių seką, kurią naudojo ne tik antkapinio paminklo lentoje, bet ir namų puošyboje (žirgeliuose, lėkiuose, vėjalentėse), vėtrungių gamyboje.
Išgelbėjo paveldą
Tad krikštų tema – neišsemiama, ir šiame straipsnyje nebuvo tikslo pateikti visas žinomas teorijas, analizes. Pabaigoje labai svarbu paminėti Neringos garbės piliečio, nidiškio menininko Eduardo Jonušo (1932–2014) vaidmenį išsaugant šių unikalių mitologinių, pomirtinių paveldo paminklų atminimą.
Medis pūva, todėl daugybė krikštų sunyko. Etnologas Vytautas Tumėnas, remdamasis J. Basanavičiumi, mini, kad Prūsijoje Sembos vyskupas buvo paskelbęs paliepimą kryžius (lot. crucem) ant mirusiųjų kapų statyti, o jau pastatytus vietinės, savitos formos (galimai ir turimi omenyje krikštai) – nugriauti. V. Tumėno teigimu, pastatytus senovinius paminklus latvių valstiečiams įsakė 1630 m. naikinti ir švedų generalgubernatorius.
Negrįžtamai būtų sunykę ir Kuršių nerijos krikštai (žemyninėje marių dalyje jų jau nebelikę), o su jais – ir istorinė atmintis – jei ne E. Jonušo iniciatyva.
1971 m. buvo parengtas senųjų Nidos kapinių atkūrimo projektas. Savo straipsnyje 2010 m. išleistame kultūros almanache „Dorė“ jo sudarytoja Raimonda Ravaitytė-Meyer rašė, jog menininkas nubraižė kapinių planą.
„Jis pasikvietė jau sunkiai vaikščiojantį nidiškį Mikelį Engeliną, kuris lazdele rodė, kur kas buvo palaidotas, abu nustatinėjo, kur koks krikštas turįs stovėti, atkūrinėjo užrašus. <...> Senosiose kapinėse E. Jonušas buvo aptikęs keletą autentiškų medinių kryžių, į juos žiūrėdamas stengėsi išgauti natūralią pilkšvą spalvą, kuria padengti naujieji krikštai atrodytų kaip seni. <...> Krikštų storį ir mastelį kapinių atkūrėjas nustatė pagal originalius krikštus, rastus pas (muziejininką – aut.past) Joną Putrių“, – rašė žurnalistė.
Ji pažymėjo, kad E. Jonušui buvo žinoma, jog Mažosios Lietuvos kapinėse būta spalvotų krikštų, matė juos pavaizduotus Adomo Brako piešiniuose.
„Tačiau pats nesiryžo krikštų dažyti. „Negalėjau daryti ant durniaus, todėl palikau krikštus natūralius“, – sakė dailininkas, tvirtindamas, kad atkurti gali tik tada, kai šimtu procentų žinai, kaip tai galėjo būti. Pasikliauti vienu dailininko piešiniu – nepakankamas argumentas. „Atkūręs per šimtą krikštų pavyzdžių, tik vieną krikštelį menininkas buvo nudažęs pilkšvai mėlyna spalva“, – teigė R. Ravaitytė-Meyer.
Dabar Nidos kapinaitėse yra visa atkurtų krikštų ekspozicija ir tik keletas jų – spalvoti: vienas (su 1923 m. data) atkurtas pagal išlikusią nuotrauką, skelbtą 1937 m. Neįkainojamą darbą tarpukariu padarė į Nidą 1926 m. atostogauti atvykusi garsi dailininkė Olga Dubeneckienė-Kalpokienė (1891–1967), kuri akvarele ir pieštuku įamžino dešimtis autentiškų kapinių krikštų su spalvų likučiais juose.
