Skelbime taip pat buvo pateikta nuotrauka, kurioje, kaip galima spėti, buvo pavaizduota drono fiuzeliažo dalis.
Remdamasis šia informacija, leidinys „Defense Express“ padarė prielaidą, kad tai bus kažkoks dronas-kamikadzė, kuris taps ilgiausio nuotolio ginklu Ukrainos ginkluotųjų pajėgų arsenale.
Jame taip pat gali būti įrengtos Ukrainos specialistų jau pagamintos sistemos – pavyzdžiui, pasyvaus radiolokacinio nukreipimo galvutė, panaši į tą, kuri montuojama Izraelio „IAI Harpy“, skirtuose naikinti priešo radiolokacines stotis.
Tačiau dabar naujų detalių apie šį ukrainiečių kūrinį atskleidė „Ukroboronprom“ projekto vadovas Olehas Boldyrievas, dar žinomas kaip Martinas Brestas. Ir informacija, kuria jis pasidalijo duodamas interviu 5-ajam kanalui, sukėlė dar daugiau klausimų.
Pirmiausia jis pareiškė, kad ši oro sistema yra bepiločių orlaivių tipo. Tūkstančio kilometrų nuotolis yra specifikacija, kuri dabartiniame etape buvo tik „apskaičiuota“, o tikrasis rezultatas „priklausys nuo degalų talpos, nuo pasirinkto variklio ir t. t.“. Tai reiškia, kad galutinė bepilotės sistemos konfigūracija dar nenuspręsta.
Paprastai tariant, kūrėjai vis dar svarsto, kokį variklį pasirinkti, kokios talpos turėtų būti degalų bakas – o tai turės tiesioginės įtakos šio įrenginio naudingojo krovinio svoriui. Todėl panašiai buvo „apskaičiuotas“ kovinės galvutės svoris – kuris, kaip paaiškėjo, iš tikrųjų ir buvo „naudingasis krovinys“, ir dabar ši savybė vertinama 70–75 kg.
Tačiau svarbiausia yra šio bepiločio orlaivio koncepcija – nes, pasak „Ukroboronprom“ atstovo, jis sukurtas kaip „daugiafunkcinė platforma“. Taigi, šios bepilotės technologijos vaidmuo priklausys nuo naudingojo krovinio: ar tai bus vienkartinis bepilotis šaudmuo (angl. loitering munition), ar vykdys žvalgybą, ar net skraidins sprogmenis kaip atakos dronas (pvz. „Bayraktar TB2“).
Atsižvelgiant į tai, kad tai nebus visavertis bepilotis orlaivis, jis neturės ryšio sistemos ir nesiųs vaizdinio signalo – atmetus tai ir gaunama apie 75 kg sverianti kovinė galvutė. „Į vidų įdedame vadinamąją „galvutę. Turiu omenyje, vaizdo kamera, ryšio sistema sprogstamojo krovinio svorį sumažina iki maždaug 50 kg. Tai daugiafunkcinė platforma. Galime jį paversti dronu-kamikadze, tikrai galime. Jį galima perginkluoti įvairiais prietaisais ir elektronika arba tiesiog pavesti kamikadze, nukreipiamu pagal GPS koordinates“, – sakė koncerno projekto vadovas.
Šiuo atveju reikėtų pažymėti, kad yra skirtumas tarp „skraidančios bombos“, kuri vedama vidinės GPS navigacijos tiesiog įsirėžia į stacionarų taikinį, ir žvalgybinio ir smogiamojo bepiločio orlaivio, yra didžiulis.
Pirmoji turi būti pagaminta iš kuo pigesnių komponentų, o jos konstrukcija – itin supaprastinta. Pavyzdžiui, ji išvis neturėtų būti skirta nusileidimui ir daugkartiniam naudojimui. Drono-kamikadzės užduotis – atlikti vienintelį skrydį ir pataikyti į taikinį. Visi jo komponentai turėtų pagaminti atsižvelgiant į šią užduotį ir užtikrinti drono veikimą tik palyginus neilgą jo „gyvenimą“ – taip gerokai sumažina gamybos sąnaudas.
Tuo tarpu skirtingai nei bepilotis šaudmuo, žvalgybinis – arba žvalgybinis ir atakos – dronas turi atitikti ilgesnio tarnavimo reikalavimus. Visa jo konstrukcija turi numatyti šimtus pakilimų ir nusileidimų, tūkstančius valandų ore, visos jo borto sistemos turėtų užtikrinti veikimo patikimumą, atsižvelgiant į tokį reguliarų ir ilgalaikį jų apkrovimą.
Niekas visame pasaulyje nekuria, tarkime, „Bayraktar TB2“ su 150 kg naudingojo krovinio, kad jis atliktų 150 kg sprogstamosios medžiagos turinčio bepiločio šaudmens vaidmenį – nes tai yra dvi priešingos koncepcijos, taigi ir du skirtingi kūrimo tikslai: arba „karinė įranga“, arba „bepilotis šaudmuo“.
Neabejotina, kad „Ukroboronprom“ specialistai žino šiuos pagrindinius ginklų projektavimo principus, todėl greičiausiai šis bepilotis orlaivis buvo pradėtas kurti dar gerokai anksčiau nei rusai iraniečių dronais „Shahed-136“ pradėjo masines atakas. Pirminis sumanymas greičiausiai buvo sukurti žvalgybinį droną – arba žvalgybinį ir atakos droną – o tezė apie drono-kamikadzės kūrimą atsirado kažkur proceso viduryje ir pasitarnavo tik tam, kad šis gaminys taptų patrauklesnis auditorijai.
Jei taip, kyla klausimas: kam kurti naują skraidyklę, kai jau egzistuoja kad ir bepilotis „Horlytsia“, visuomenei pristatytas prieš penkerius metus, 2017 m. lapkričio 8 d.? Jo veikimo nuotolis yra apie 1000 km – kaip tik toks, kokio reikia.
Tačiau tuomet problema tapo ne pats orlaivis, o šios sistemos valdymo stotis. Juolab kad 2018 m. jau buvo pasirodžiusi informacija apie pradedamą įgyvendinti projektą „Horlytsia-2“, kuriuo buvo siekiama padidinti drono naudingąjį krovinį iki 65 kg.
Parengta pagal „Defense Express“.
