Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Centrinis ginkluotės ir karinės technikos mokslinio tyrimo institutas surengė sovietinio tanko „T-72“ modernizacijos – tanko „T-90M Proryv“ analizės pristatymą. Galima prisiminti, kad dešimtajame dešimtmetyje „T-90“ naują skaitmeninį indeksą gavo tik dėl politinių priežasčių – iš pradžių jis buvo vadinamas „T-72BU“ (dar žinomas kaip „objektas 188“).
Šias rusiškas karo mašinas Ukrainos ginkluotosios pajėgos jau yra sunaikinusios – ar net ir visai geros būklės paėmusios į nelaisvę. Beje, po to, kai buvo užfiksuota 15 patvirtintų „T-90M“ nuostolių, Rusija pradėjo rečiau naudoti šiuos tankus – kad išvengtų reputacinių nuostolių, sako specialistai.
Tuo pat metu net ir mažiausiai 15 tankų yra nemaža dalis visų pagamintų šių kovos mašinų – nes pasak karinių ekspertų, Rusija iš viso tesugebėjo pagaminti apie šimtą „T-90M Proryv“, o neseniai pavyko išleisti dar tik 10 šio modelio tankų.
Specialistai teigia, kad yra nemažai aspektų, pagal kuriuos galima spręsti, kad „T-90M“ yra „proveržis į niekur“. Esminis pačios transporto priemonės trūkumas yra bandymas padidinti apsaugą – dėl kurio padidėjo svoris, o variklis to tinkamai nekompensuoja.
„T-90M“ sumontuotas „V-92S2F“ variklis, išvystantis 1130 AG – jis sukurtas remiantis varikliu „V-2“, kuris kadaise buvo montuojamas į „T-34“. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio nuosekliai modernizuojant šį agregatą, kiekvienoje jo iteracijoje buvo montuojama vis galingesnė turbina. Kartu praktiškai dėl to mažėjo variklio resursai ir atsirado tokia problema kaip turbininis vėlavimas – kai degalai jau pasiekia variklį, bet nespėja sudegti ir sukti turbinos.
Be to, esant vasaros temperatūrai, variklis praranda 30 proc. galios – o tai tiesiogiai veikia realias karo mašinos judėjimo galimybes. O net ir žiemą vieną „T-90M“ gavę „Wagner“ samdiniai taip pat skundėsi silpnu varikliu.
Taip pat buvo paneigtas mitas apie naująją ugnies valdymo sistemą „Kalina“, kuri montuojama „T-90M“ ir yra skirta ir „T-14 Armata“. Nepaisant to, kad Rusijoje ši sistema pristatoma kaip nacionalinės gamybos sistema, analizė parodė, kad visi jo kritiniai komponentai turi vakarietiškų mikroschemų ir kitų sudedamųjų dalių.
Visų pirma reikėtų pažymėti, kad pagrindinis „T-90M“ taikiklis yra gerai žinomas „Sosna-U“, kuris nebėra montuojamas kitose modernizuotose sovietinėse transporto priemonėse, pavyzdžiui, „T-72B3“ ir „T-80BVM“, kur jį pakeitė dvigubai silpnesnis „1PN-96MT-02“. Taigi, manoma, kad „Kalinos“ gamybos galimybė ateityje yra abejotina.
Tuo tarpu Rusija išvis turi didelių problemų su mikroelektronika – nes neturėdama galimybių įsigyti tinkamos klasės mikroschemų, šalies karinė pramonė naudoja civilinius komponentus, kurie neužtikrina tinkamo atsparumo gedimams lygio.
Be to, ryšio priemonių analizė leido atsakyti į klausimą, kodėl vairuotojai dažnai susiduria su transporto priemonių ir padalinių ryšio problemomis. Paaiškėjo, kad ryšio priemonės pagamintos nesilaikant atsparumo drėgmei reikalavimų, dėl to kontaktai pradeda oksiduotis, daryti trumpus sujungimus ir galiausiai sugenda. Dabar tapo aišku, kodėl net rusų propagandiniuose vaizdo įrašuose tanko įgulos nariai išlipa iš bokštelio ir tvariam ryšiui naudoja nešiojamas radijo stoteles.
Tačiau tai toli gražu ne vienintelė situacija, kai „T-90M“ tankistams tenka lipti iš tanko net kovos sąlygomis. Visų pirma, „T-90M“ konstruktoriai skelbėsi priėmę sprendimą dėl automatinio užtaisymo sistemos. Rusai gyrėsi, kad visiškai pertvarkė užtaisymo automatą ir šaudmenų sudėjimą, kas turėtų sumažinti šaudmenų detonacijos tikimybę.
Bet nebuvo rasta jokių paties automatinio užtaisymo įtaiso modifikacijų – jis yra lygiai toks pat kaip ir „T-72“. Iš dalies šaudmenys buvo perkelti į bokštelio nišą, tačiau nepavyko organizuoti jų tiekimo į kovinį skyrių.
Tad, kaip pažymėjo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Centrinio ginkluotės ir karinės technikos mokslinio tyrimo instituto pranešėjas, norint gauti 18 papildomų šovinių, reikia išlipti iš transporto priemonės ir perduoti juos koviniam padaliniui.
Parengta pagal „Defense Express“.
