Rungholto gyvenvietė nuskendo 1362 m. sausį, kai pakrantę nusiaubė potvynis (dar vadinamas Grote Mandrenke arba Den Store Manddrukning).
Dažnai vadinama „Šiaurės jūros Atlantida“, legenda byloja, kad Rungholtas buvo klestintis miestas, kurį esą ištiko katastrofiškas likimas kaip dieviškasis atpildas už jo gyventojų padarytus nusižengimus.
Tyrėjai iš Kylio universiteto, Mainco Johaneso Gutenbergo universiteto, Baltijos ir Skandinavijos archeologijos centro bei Šlėzvigo-Holšteino valstybinio archeologijos departamento, naudodami geomokslinius ir archeologinius metodus – tokius kaip magnetinė gradiometrija, elektromagnetinė indukcija ir seismika – identifikavo didelės bažnyčios vietą.
Komanda aptiko dviejų kilometrų ilgio viduramžių terpų (dirbtinių kalvų, supiltų apsisaugoti nuo jūros potvynių) grandinę, ji buvo užfiksuota vykdant geofizinę žvalgybą netoli Halligo-Südfallo. Tarp šių terpų yra neabejotina struktūra, kurią galima identifikuoti kaip 40×15 m dydžio bažnyčios pagrindą.
„Ypatingas radinio bruožas yra bažnyčios, kaip gyvenvietės struktūros centro, reikšmė, kuri dėl savo dydžio turi būti interpretuojama kaip parapija, atliekanti vyresnybinę funkciją“, – teigia Skandinavijos archeologijos centro archeologė dr. Ruth Blankenfeldt.
Tyrimai platesniame regione, apimančiame daugiau kaip dešimties kvadratinių kilometrų plotą, taip pat atskleidė 54 terpus, gerai organizuotas drenažo sistemas, pakrantės pylimą su potvynio ir atoslūgio vartų uostu ir dvi vietoves, kuriose yra mažesnės bažnyčios.
„Aplink Halligą-Südfallą ir kitose dumblinose vietose viduramžių gyvenviečių liekanos jau smarkiai suirusios ir dažnai aptinkamos tik kaip neigiami įspaudai. Tai labai akivaizdu ir aplink bažnyčios buvimo vietą, todėl čia turime skubiai suintensyvinti tyrimus“, – sakė Mainco universiteto Geografijos instituto mokslų daktarė Hanna Hadler.
Parengta pagal „Heritage Daily“.
