1950 m. vasario 13 d., prieš pat vidurnaktį, maždaug už 88 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Bella Belos Britų Kolumbijos šiaurinėje pakrantėje, maždaug 8000 pėdų (2,5 km) aukštyje JAV Strateginės oro pajėgų vadavietės 7-ojo bombardavimo sparno sunkusis bombonešis „B-36B“ atidarė bombų skyriaus liuką. Į Ramųjį vandenyną nukrito viena branduolinė bomba „Mk 4“. Smūgio metu pasirodė ryškus blyksnis, o po jo – garso ir smūgio banga.
Sprogimą sukėlė bombos didelės sprogstamoji medžiaga, iš kurios buvo pašalinta branduolinė šerdis (ir vietoje kurios buvo įdėtaa tokio pat svorio mokomoji švininė šerdis). Priešingu atveju bombos galingumas būtų siekęs iki 31 kilotonos – taigi, jos griaunamoji galia būtų buvusi maždaug dvigubai didesnė nei ant Hirošimos numestos bombos.
„B-36“ įgula, vadovaujama piloto kapitono Haroldo Barry, sprendimą numesti dezaktyvuotą branduolinę bombą priėmė po to, kai vykdydama mokomąją misiją susidūrė su rimtomis mechaninėmis problemomis. Misijos metu buvo imituojami koviniai veiksmai, skrendama tarp Eilsono oro pajėgų bazės Aliaskoje ir Karsvelo oro pajėgų bazės Teksase. Imituotas taikinys turėjo būti San Franciskas, vaizduojantis panašaus dydžio sovietų ar kinų miestą.
Tuo metu „B-36“ buvo labai svarbus strateginių oro pajėgų lėktuvas – tai buvo pirmasis tikras tarpžemyninis JAV bombonešis, o konkrečiai į incidentą patekęs lėktuvas taip pat buvo labai naujas – iki bombos išmetimo juo buvo skraidyta tik 186 valandas.
Netrukus po pakilimo bombonešis susidūrė su problemomis. Įskridus į blogo oro zoną, ant lėktuvo išorės ėmė formuotis ledas. Siekdama išlaikyti reikiamą aukštį, įgula padidino variklių galią. Praėjus maždaug šešioms valandoms po mokomosios misijos ir lėktuvui esant maždaug 12 000 pėdų (3,7 km) aukštyje, trys varikliai užsidegė ir juos teko išjungti.
Dabar bombonešis skrido su likusiais trimis varikliais, ir galiausiai lėktuvas ėmė praradinėti aukštį. Kai tapo aišku, kad lygaus skrydžio tęsti nebepavyks, buvo nuspręsta orlaivį apleisti.
Pirmiausia, laikantis to meto karinių oro pajėgų protokolo, reikėjo išmesti branduolinę bombą „Mk 4“, kurios sprogdiklis buvo nustatytas sprogti maždaug 4600 pėdų (1,4 km) aukštyje – bet ginkle nebuvo jokios branduolinės medžiagos. Tuo metu JAV laisvo kritimo bombos buvo suprojektuotos taip, kad jų branduolinės šerdys būtų įdedamos skrydžio metu – tai buvo laikoma pirmosios kartos strateginiams ginklams būtina apsaugos priemone. Tik prezidento sprendimu bombonešis galėjo pakilti į orą su užtaisyta branduoline šerdimi.
Vėliau H. Barry atraportavo karinių oro pajėgų tyrimo komisijai, o jo parodymus vėliau paskelbė „Bulletin of Atomic Scientists“:
„Aš paprašiau radaro operatoriaus nurodyti kryptį, kuri mus išvestų virš vandens. Mes ir toliau sparčiai žemėjome, ir pasiekėme vandenį tik apie 9000 pėdų (2,7 km, Lryto past.) aukštyje, ir antrasis pilotas paspaudė jungiklį, iš pradžių nieko neįvyko, todėl jis paspaudė jį dar kartą, ir šį kartą jis [liukas] atsidarė. Radarų operatorius nurodė kursą, kuriuo turėjau grįžti į sausumą, o inžinierius suteikė avarinį maitinimą, kad pabandytume išlaikyti aukštį. Bet mes vis tiek gana sparčiai leidomės žemyn, ir kai atsidūrėme virš žemės, buvome 5000 pėdų [1,5 km] aukštyje. Taigi įjungiau pavojaus signalą ir liepiau jiems evakuotis iš lėktuvo“.
Tada H. Barry nustatė lėktuvo kursą į pietvakarius, kad jis sudužtų vandenyne. 17 žmonių įgula evakavosi prie Karališkosios Princesės (angl. Pricess Royal) salos.
Buvo dedamos didžiulės gelbėjimo pastangos, kuriomis buvo siekiama išgelbėti orlaivio įgulą ir jautrią įrangą. Iš viso dalyvavo daugiau kaip 40 JAV ir Kanados orlaivių. Atlikus paiešką į pietvakarius nuo evakuacijos vietos, nebuvo rasta jokių bombonešio pėdsakų – todėl buvo manoma, kad jis nukrito į jūrą.
Penki iš įgulos narių taip ir nebuvo surasti. Spėjama, kad jie nukrito į vandenį tarp Gil ir Karališkosios Princesės salų. Šalčio sąlygomis ir be specialių kostiumų jie nebūtų ilgai išgyvenę – be to, ne visi įgulos nariai turėjo pripučiamas gelbėjimosi liemenes.
„B-36“ nuolaužos galiausiai buvo rastos 1953 m. Kologeto kalno šlaite, maždaug už 350 kilometrų į šiaurę nuo tos vietos, kur evakavosi įgula. Bombonešis buvo aptiktas per atskirą Kanados karališkųjų oro pajėgų paiešką, kai buvo ieškoma dingusio naftos ieškotojo.
Baimindamosi, kad slapta bombonešio įranga gali patekti į sovietų rankas, JAV karinės oro pajėgos išsiuntė gelbėjimo komandą, tačiau iš pradžių jai nepavyko pasiekti kalnuotos katastrofos vietos. Buvo išsiųstos dvi pakartotinės misijos, ir galiausiai 1954 m. nedidelei grupei pavyko pasiekti katastrofos vietą – ir apsaugoti arba sunaikinti slaptas bombonešio dalis.
Vienas iš dingusių įgulos narių buvo atominio ginklo kūrėjas kapitonas Theodore’as Schreieris. Nesant patvirtinimo, kad jis išsigelbėjo, buvo spėliojama, kad jis galėjo nuspręsti likti lėktuve. Tai savo ruožtu kėlė klausimų, ar bomba taip pat liko lėktuve, kai T. Schreieris bandė sugrąžinti orlaivį į Aliaską.
Tačiau visi įrodymai rodo, kad įgula sėkmingai nustatė bombą, kad ji sprogtų, išmetė ją iš bombų skyriaus ir stebėjo, kaip ji sprogsta virš vandens. Naujausias katastrofos vietos tyrimas rodo tą patį – bombos kabinoje nerasta jokių įrodymų, kad lėktuvas sudužo su jame buvusiu ginklu.
Kadangi avarijos vietoje įvyko pirmoji „Broken Arrow“ avarija, tyrėjai ją periodiškai lankydavo ir praėjus keleriems metams po avarijos. Be to, trofėjų medžiotojai, ieškodami artefaktų, išardė didžiąją dalį to, kas liko iš bombonešio. Dabar, naudojantis sraigtasparniais ir esant mažiau sniego, pasiekti avarijos vietą tapo daug lengviau.
2003 m. apsilankiusi tyrimo grupė nustatė, kad vienintelės reikšmingos nepažeistos dalys yra galinis įgulos skyrius, galinis bombų skyrius ir viena sparno dalis – o nuolaužas daugiausia sudaro smulkios detalės, likusios po to, kai naikintojų komanda atliko savo darbą.
Kai 1950 m. vasario 13 d. buvo prarastas „B-36“ ir jo branduolinis krovinys, Šaltasis karas tarp JAV ir Sovietų Sąjungos dar tik skaičiavo pirmuosius metus. Iš tiesų šio incidento metu Jungtinės Valstijos vis dar turėjo didžiulį pranašumą: turėjo apie 235 pilnai veikiančias atomines bombas, o Sovietų Sąjunga – tik dvi.
Kadangi sovietai šį atotrūkį išlygino, o branduolinių ginklų atsargos Rytuose ir Vakaruose toliau didėjo, saugiai išlaikyti ir eksploatuoti ginklus tapo vis sudėtingiau. Patvirtinta, kad per „Broken Arrow“ incidentus buvo prarasti šeši branduoliniai ginklai, kurie taip ir liko neatkurti – tačiau kiekvienas incidentas taip pat buvo griežtos pamokos, dėl kurio buvo peržiūrėta, kaip saugomi ir eksploatuojami JAV branduoliniai ginklai.
Kalbant apie Kanadą, dar viena „Mk 4“ branduolinė bomba buvo išmesta virš Kvebeko provincijos vėliau 1950 m., kai JAV Strateginės oro pajėgų vadavietės lėktuvui „B-50“ sutriko variklio darbas, tačiau vėliau jis saugiai nusileido. Šio incidento metu detonavo didelės galios sprogstamoji medžiaga, o maždaug 45 kilogramai urano išsibarstė apylinkin4je teritorijoje.
1950 m. vasarį įvykęs „Broken Arrow“ įvykis šiandien gali atrodyti neįsivaizduojamas, tačiau net ir pastaraisiais metais būta nerimą keliančių branduolinių incidentų.
Visų pirma 2007 m. oro pajėgų personalas per klaidą Minoto oro pajėgų bazėje Šiaurės Dakotoje į „B-52“ per klaidą pakrovė šešias pažangias sparnuotąsias raketas „AGM-129“ su kintamo galingumo branduoline kovine galvute „W80–1“, kurios maksimalus galingumas – 150 kilotonų.
Tada „Stratofortress“ su šiais ginklais, apie kuriuos įgula nežinojo, skrido į Barksdeilo oro pajėgų bazę Luizianoje. Finale lėktuvas buvo apginkluotas koviniais branduoliniais ginklais iš viso 36 valandas, kol personalas identifikavo klaidą ir Barksdeilo bazėje ėmėsi atitinkamų priemonių.
Galiausiai, žmonės klysta – kaip ir jų sukurtos branduolinių ginklų valdymo sistemos. Nors nuo 1980 m. karinės oro pajėgos nepatyrė „Broken Arrow“ incidentų, ir paskutinis incidentas buvo susijęs su tarpžemynine balistine raketa, o ne su bombonešiu ir įgula, potencialūs pavojai, susiję su mirtinai pavojinga branduolinio karo veikla, išlieka tokie pat aktualūs ir šiandien, rašo „The War Zone“.