Tarp pagrindinių likviduotų taikinių buvo rusiška sunkiojo liepsnosvaidžio sistema „TOS-1A Soncepiok“, kurią ukrainiečių dronų operatoriai aptiko paslėptą miške. Dronas kamikadzė sėkmingai sunaikino sistemą, suduodamas didelį smūgį okupantų ugnies pajėgoms.
Be „TOS-1A“ Ukrainos pajėgos taip pat smogė šarvuotam transporteriui „BTR-82A“, vienam kariniam sunkvežimiui ir priešo bepiločių orlaivių pilotų pozicijoms, taip dar labiau sutrikdydamos Rusijos operacijas regione, rašo „Defense Express“.
„TOS-1A“ yra ant tanko „T-72“ bazės kelių raketų paleidimo įrenginys, galintis naudoti termobarines kovines galvutes. Būtent „Soncepiok“ modelis gali paleisti iki 24 termobarinių užtaisų vienu metu.
„TOS-1“ yra skirtas pulti įtvirtintas pozicijas ir lengvai šarvuotas transporto priemones bei transportą, ypač atviroje vietovėje. Pirmosios modifikacijos („Buratino“) šūvio nuotolis siekia nuo pusės kilometro iki trijų kilometrų, „Soncepiok“ – iki 10 km.
Kas yra termobarinis ginklas
Termobarinis ginklas, dar vadinamas aerozoline arba vakuumine bomba, yra sprogstamosios amunicijos rūšis, veikianti išsklaidant dujų, skysčio ar miltelių pavidalo sprogstamosios medžiagos aerozolinį debesį.
Daugumą įprastinių sprogmenų sudaro degiosios medžiagos ir oksidatoriaus mišinys, tačiau termobarinius ginklus sudaro tik degioji medžiaga – todėl jų energija yra gerokai didesnė nei tokio paties svorio įprastinių sprogmenų. Tačiau dėl priklausomybės nuo atmosferos deguonies termobarinis ginklas netinkamas naudoti po vandeniu, dideliame aukštyje ir nepalankiomis oro sąlygomis.
Bet jis yra gerokai veiksmingesnis, kai naudojamas uždarose erdvėse – pavyzdžiui, tuneliuose, pastatuose ir nehermetiškai sandariuose lauko įtvirtinimuose (apkasuose, bunkeriuose).
Pirminis sprogstamasis užtaisas detonuoja, kai pataiko į taikinį, atidaro talpyklą ir išsklaido degiosios medžiagos mišinį debesies pavidalu. Tipiška termobarinio ginklo sprogimo banga trunka gerokai ilgiau nei įprastinio sprogmens.
Priešingai nei įprastinis sprogmuo, kuris naudoja oksidaciją uždaroje teritorijoje, kad sukurtų iš vieno šaltinio sklindantį sprogimą, termobarinis liepsnos frontas greitai išsiplečia iki didelio tūrio.
Iki XX a. tokie dulkių sprogimai dažniausiai įvykdavo malūnuose ir sandėliuose, grūdų talpyklose, o vėliau – anglių kasyklose. Dabar atsitiktiniai termobariniai sprogimai dažniausiai nutinka iš dalies arba visiškai tuščiuose naftos tanklaiviuose, naftos perdirbimo gamyklų cisternose ir laivuose – pavyzdžiui, 2005 m. Jungtinėje Karalystėje kilęs Buncefildo gaisras, kai sprogimo banga pažadino žmones už 150 km nuo jo centro.
Įprastinės priemonės, tokios kaip užtvaros (smėlio maišai) ir šarvai, nėra veiksmingos prieš termobarinius ginklus.
„Sprogimo naikinamasis mechanizmas prieš gyvus taikinius yra unikalus – ir nemalonus. […] Žudo slėgio banga, o dar svarbiau – po jos sekantis atmosferinis išretėjimas [vakuumas], dėl kurio plyšta plaučiai. ... Jei kuras deflagruoja, bet nesprogsta, aukos smarkiai apdega ir veikiausiai taip pat įkvepia degančio kuro. Kadangi labiausiai paplitęs termobarinis užtaisas – etileno oksidas ir propileno oksidas – yra labai toksiškas, nedetonuotas gali būti toks pat mirtinas personalui, patekusiam į debesį, kaip ir dauguma cheminių medžiagų“, – rašoma 2000 m. vasario 1 d. „Human Rights Watch“ ataskaitoje cituojamas JAV Gynybos žvalgybos agentūros atliktas tyrimas.
JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) tyrimo duomenimis, „termobarinio sprogimo poveikis uždarose patalpose yra didžiulis. Netoli užsidegimo taško esantys žmonės sunaikinami. Tie, kurie yra pakraštyje, gali patirti daug vidinių, nematomų sužalojimų, įskaitant sprogusius ausų būgnelius ir sutraiškytus vidinės ausies organus, sunkius smegenų sukrėtimus, plyšusius plaučius ir vidaus organus, galbūt aklumą“.
Kitame Gynybos žvalgybos agentūros dokumente spėjama, kad dėl to, jog „smūgio ir slėgio bangos minimaliai pažeidžia smegenų audinį... gali būti, kad termobarinio ginklo aukos dėl sprogimo netenka sąmonės, o kelias sekundes ar minutes kenčia, kol uždūsta“.
Pirmieji termobarinio ginklo bandymai buvo atlikti Pirmojo pasaulinio karo metais, kai padegamieji sviediniai (vokiškai „Brandgranate“) naudojo lėtai, bet intensyviai degančią medžiagą – pavyzdžiui, derva impregnuotą audinį ir parako dulkes. Ši amunicija po sprogimo degdavo maždaug dvi minutes ir degančius elementus paskleisdavo visomis kryptimis.
Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos Wermachtas irgi bandė sukurti vakuuminę bombą. Ginklų specialistas K. L. Bergmannas teigė, kad šis ginklas, kodiniu pavadinimu „Taifun B“, buvo išbandytas Rytų fronte ir buvo paruoštas naudoti per invaziją Normandijoje 1944 m. birželį. Manoma, kad turėjo būti panaudoti anglių, aliuminio ir aviacinių degalų kanistrai, o po to antriniu būdu paleistos padegamosios raketos. Tokį ginklą likus kelioms minutėms iki šūvio prieš pat operaciją „Kobra“ sunaikino Vakarų artilerijos pabūklo ugnis.