Žaidimo „Assassin's Creed Shadows“ apžvalga: kelionė į XVI a. Japoniją

„Assassin‘s Creed Shadows“, jei skaičiuoti tik pagrindines garsiosios serijos dalis, yra jau net 14-as žaidimas šioje serijoje. „Assassin‘s Creed“, panašu, rimtai vejasi taip pat labai garsią ir ilgiau gyvuojančią japoniškų RPG seriją „Final Fantasy“ ir, atrodo, kėsinasi ją aplenkti. O jei kalbėti rimčiau, kad ir kokių sunkumų pakeliui sau prisidarė ar kad ir kiek kartų šovė sau į koją, studijai „Ubisoft“ pagaliau tai pavyko – jie sukūrė didelį, netgi milžinišką, „Assassin‘s Creed“ serijos žaidimą Japonijoje ir tai padarė labai gerai. Ar bent geriausiai, kaip šiais laikais tą galėjo padaryti. Taigi, ilgametė ištikimų serijos gerbėjų svajonė išsipildė, dabar tikrai galima lengviau atsikvėpti.

Apie 5 metus kurtas žaidimas sviedžia mus į XVI a. Japoniją, Sengoku periodą, kur Oda Nobunaga yra savo valdžios pike. Žinoma, netrukus tas balansas pasikeičia, karo krumpliaračiai pasisuka ir prasideda mėsmalė, bet apie tai nesiplėsime. Daug įdomiau mums yra naujoji pagrindinė žudikų brolijos narė Naoe. Ji, nors dar jauna, bet jau labai brutaliu būdu priverčiama stoti į nelygiavertę kovą su neteisybe bei žiaurumu.

Čia, be kita ko, kūrėjai labai nustebina, nes visų pagrindinių priešų, kurie vėliau tampa esminiais mūsų taikiniais, pristatymas įvyksta ne kaip įprasta, bet beveik „Metal Gear Solid“ žaidimų stiliuje. Kelioms įspūdingoms akimirkoms mes pamatome juos visus, išsirikiavusius priešais bejėgę jauną merginą, o tada pranykstančius. Iš to išplaukia visas Naoe pečius slegiantis svoris, kurį ji dalinasi su žaidėju bei savo bendražygiais. Dar niekada „Assassin‘s Creed“ žaidime suvedamos sąskaitos nebuvo tokios asmeniškos, o taikinių paieška – tokia karštligiška. Beje, viską dar labiau pastiprina atsitiktiniai Naoe prisiminimai, kuriuos galėsime atrakinti žaidimo pasaulyje atrasdami meditacijos taškus.

Teisingai, pakalbėkime ir apie dramblį kambaryje – juodaodį samurajų Yasuke, kuris iki žaidimo pasirodymo tapo didžiausia „Shadows“ kontraversija. Taip – jis čia yra, ir nors peržaidę apie 15 valandų žaidimo mes gausime galimybę laisvai persijungti tarp jo ir Naoe, visgi tai pirmiausiai žaidimas apie Naoe. Ant jos pastatoma visa pagrindinė fabula, sąskaitų asmeniškumas kyla būtent iš jos, o ir be to mes 15 valandų žaidžiame vien už ją, kol mums pasiūlomas naujas personažas.

Jų skirtybes dar aptarsime plačiau, bet tenka pripažinti, kad Yasuke šiame žaidime yra daugiau antraplanis veikėjas – tiek istorijos rėmuose, tiek ir žaisme. Nežinia, ar kūrėjai tai padarė tyčia, kai prasidėjo neapykantos vajus, ar taip buvo norima nuo pradžių, bet žaidime egzistuoja daug ribojimų, kurie mus atbaido nuo Yasuke ir tarsi neregimai nukreipia prie Naoe. Pirmiausiai turbūt dėl to, kad ji yra „shinobi“ arba nindzė, be to – labai vikri ir smulki, todėl tokio greičio ir miklumo veikėjo ar veikėjos „Assassin‘s Creed“ visatoje valdyti dar tikrai neteko. Ji ir yra pagrindinė priežastis, kodėl „Shadows“ grąžina serijai ir mums sėlinimo malonumą. Pasiilgote seno gero „Splinter Cell“? Tikėtina, kad „Shadows“ atlieps ir jūsų lūkesčius.

Nesunku pastebėti, kad šiam žaidimui kūrėjai tikrai ruošėsi. Pirmiausiai, gerokai atnaujintas ir praplėstas būtent Naoe bėgiojimo ir laipiojimo veiksmų bagažas. Vadinamasis „parkūras“ vyks sklandžiai, greitai ir, kas svarbiausia, intuityviai. Taip pat čia veikėja galės ne tik būti pritūpus, bet ir pilnai atsigulti – tokiu būdu mes galėsime lengvai slėptis žolėje, šliaužioti lyg koks „Solid Snake“ iš garsiosios „Metal Gear Solid“ serijos ir t. t. Taip pat Naoe puikiai mokės slapstytis šešėliuose, todėl priešai mūsų nematys, o mes galėsime ieškoti vis naujų būdų juos išnaudoti.

Galiausiai, kūrėjai iki soties leidžia pasimėgauti tradiciniais nindzių triukais – priešų galabijimas per popierines duris, skirtingi šaltieji ginklai ar galimybė nepastebėtiems pulti iš pasalų. Žaidime visas šis nindzių repertuaras taip veikia, kad tai praktiškai niekada neatsibosta ir nesinori išlipti iš šio žaismo rato. Tiesa, Naoe sunkiau seksis tiesioginė kova, ypač jei aplink susispies penketas ir daugiau priešų, bet įgudus ar nebijant iššūkio net ir tokie susidūrimai bus įdomūs.

Visai kita kalba apie Yasuke, kurio, atrodo, tam tikromis akimirkomis gėdijasi net pats žaidimas. Taip, jis savo odos spalva – netipinis samurajus, tačiau visomis kitomis savybėmis jis yra labai stoiškas ir samurajiškas. Net gaila, kad kūrėjai jo neišnaudojo labiau ar net patys nevengia pašiepti – pavyzdžiui, jis ne ners į legendines šieno kupetas, bet į jas įgrius. Jam bus sunku karstytis pastatų stogais, o medžio kamienu jis eis lėtai ir neužtikrintai, bet už tai taps nepamainomas priešų sūkuryje. Jis bus sunkiau sužeidžiamas, jo katana kirs kur kas stipriau, o priešus guldysime kaip domino kalades.

Tiesa, Yasuke turės ir kardinaliai kitokį sugebėjimų medį, kuris leis išbandyti ir kitokį žaismą. Pavyzdžiui, Yasuke galės tiesiog nuspirti priešą kaip musę į šoną. Arba vienu kirčiu išsyk praskrosti net kelis priešus. Kita vertus, viso to kaina bus veikėjo lėtumas ir nerangumas, todėl, nors arklys su juo jos taip pat ir netgi galės plaukioti, pasaulio tyrinėjimui turbūt besąlygiškai rinksimės Naoe.

Žaidimo pasaulis. Visas šis aspektas galėtų būti vertas atskiros apžvalgos, bet teks sutalpinti į ilgesnę pastraipą. Tai nėra sąžininga žaidimo atžvilgiu, bet apžvalga yra apžvalga. Taigi, žaidimo fokusas yra į centrinę Japoniją ir apims tokius regionus kaip Kiotą, Kobę ar Osaką. Viso čia bus 9 didelės teritorijos, kurių tiesiog taip lengvai nuo pat pradžių mes neišnaršysime, nes visos bus su tam tikrais veikėjo lygio reikalavimais, tad į jas patekus mažo lygio bus pavojinga.

Kita vertus, žaidimo pasaulis, nors savo dydžiu ant popieriaus prilygsta „Assassin‘s Creed Origins“, čia bus toks gyvas, įvairus ir masinantis, kad ilgai klaidžiosime net viename regione. Galima pabūti drąsiems ir pasakyti, kad tai žaidimas, kuriame labai gerai veikia klajonių iliuzija – atrodo, niekada tuo pat keliu ar taip pat nenujosi. Kiekvienas užsėdimas ant balno atneš kažką naujo ir kitokio, na, taip, kaip būtų ir gyvenime. Žaidėją čia labai veikia vėjo ošimas, prie žemės lankstomi medžiai. Tie vėjo šuorai, kuriuos teks girdėti dažnai, apskritai turi meditacinį poveikį, dėl ko norisi tiesiog naršyti miškus, o ne vykdyti misijas.

Galiausiai, „Shadows“ su savimi atsineša skirtingus sezonus. Jie realiai keisis žaidimo metu ir tai bus nuo raudonesnių medžių ar krentančių žiedų iki sniego ar visiškai lietingų sezonų. Žaidimo pasaulis tikrai yra tiek gyvas, kad jame darosi malonu būti ir valandos ima tirpte tirpti.

Paties pasaulio tyrinėjimas vyks keliais būdais – apžvalgos taškai niekur nedingo, tačiau užsikorę į juos daugiau galėsime apsižiūrėti patys. Atidenginėti svarbiausius plotus žemėlapyje turėsime taip pat patys arba tą daryti pasitelkę skautus. Jų sezonui gausime ribotą skaičių, todėl turėsime spręsti, ar naudoti paieškoms žemėlapyje, ar geriau tam, kad pavogti iš priešų teritorijos daugiau resursų. Vėliau skautų galėsime nusipirkti ir tame pačiame sezone, bet pinigų irgi bus gaila.

Žodžiu, žaidimas verčia mus strateguoti net sprendžiant smulkesnius dalykus. Gaila nebent dėl to, kad dalis mini žaidimų ar veiklų bus skirta tik Yasuke, o dalis – tik Naoke, tad persijunginėti tarp jų teks net jei to nenorėsime. Taip pat bus net veikėjų, kurie galės pakalbėti ir toliau plėtoti siužetą tik su vienu iš mūsų valdomų personažų, todėl net ir dėl to teks persijunginėti. Kita vertus, prie to galima priprasti ar bent jau tai nevyksta taip dažnai, bet tai vis tiek tampa šiokiu tokiu nepatogumu.

Be pagrindinių misijų vykdymo, čia daug dėmesio skirsime pilių grobstymui ir savo gyvenvietės plėtrai. Gana greitai pasistatysime namą kalviui, kareivines, gyvenamąsias patalpas, jas tobulinsime ir taip priimsime dar daugiau veikėjų. Veikėjai varijuos nuo tokių, kurie bus mums naudingi pačioje gyvenvietėje iki tokių, kuriuos galėsime išsikviesti kovų metų. Beje, grobstyti pilis apsimokės ir dėl to, kad čia, atlikę keliamas užduotis, galėsime skryniose atrakinti tikrai labai gerus šarvus ar ginklus. O kalbant apie pastaruosius, tikrai nemažai laiko praleisime inventoriaus meniu, kur rinksimės gražiausius kostiumus veikėjams ar efektyviausius ginklus.

Galiausiai, labai jaučiasi, kad tai pirmasis „Assassin‘s Creed“ serijos žaidimas kurtas jau grynai vien tik dabartinei konsolių kartai. Kūrėjų nebevaržė „PlayStation 4“ ar „Xbox One“ ribojimai, todėl vos pradėjus žaisti iš karto į akis krenta efektai, detalių gausa, aplinkų vešlumas ir spalvingumas. Žinoma, kai kada veikėjų modeliai vis dar atrodo kaip didžioji dalis „Ubisoft“ žaidimų, bet tai tikrai nebėra „Star Wars Outlaws“ išleidimo dienos situacija. Kūrėjai numatė rizikas ir spaudė, kiek galėjo, o tai jaučiasi – ir nuo to, net žaidžiant išleidimo dieną, geriau tik žaidėjui. Taip pat čia bus dar labiau į Japoniją nukeliančių veiklų, pavyzdžiui, gamtos fiksavimas teptuku ar katanos kovos meno gludinimas.

Tiesa, iki šiol visiškai nieko neužsiminiau apie futuristinius ateities lygius, kurie visuomet vienokia ar kitokia forma lydėjo „Assassin‘s Creed“ žaidimus. Pirmosiose dalyse ateities lygiuose mes valdėme Desmondą, o „Origins“, „Odyssey“ ir „Valhalla“ triptike – Laylą. Ką valdome dabar? Atsakymas – save arba nieko, kaip jau ne kartą buvo ir kitose dalyse, pavyzdžiui, „Black Flag“. Čia gi mes ateities lygiuose nieko neveiksime, viskas įvilkta tiesiog į „Abstergo“ vaizdo intarpus, kuriuos pertraukinės paslaptingas balsas, tapsiantis mūsų vedliu. Tokie intarpai pasitaikys jau ir žaidimo metu, bet iš esmės šį kartą mūsų viešnagės Japonijoje niekas beveik nepertraukinės ir neblaškys.

Taigi, apibendrinimas, nors apie „Assassin‘s Creed Shadows“ dar būtų galima rašyti ir rašyti. Ar tai yra pakankamai „Assassin‘s Creed“ serijos žaidimas, ar atpažįstami kertiniai bruožai? Tikrai taip, tik kūrėjai juos subtiliai interpretuoja ir pritaiko Japonijos aplinkai bei bendrai atmosferai. Dviejų personažų dinamika stebėtinai veikia, nors Naoe aiškiai nusveria svarstykles į savo pusę tiek bendrame siužete, tiek žaisme. Kita vertus, tai vienas labiausiai išsiskiriančių visos serijos žaidimų ir net yra gera proga į seriją pritraukti naujų žaidėjų, ypač jei jie – neabejingi Japonijai.

Ar žaidžiant apima nuovargis nuo buko tyrinėjimo ir tų pačių veiklų darymo? Stebėtina, bet ne, nes būtent „Shadows“ pasaulis yra gudriai sukurtas. Tyrinėjimo iliuzija čia gyva, nepavargsim ieškoti, nes niekada nežinosime, ką rasime, o patekus į priešų teritoriją visuomet norėsis gyvai paeksperimentuoti arba išmėginti naują triuką. Todėl „Shadows“ yra labai geras žaidimas, kurį drąsiai rekomenduojame. Ir garbės žodis, jei nebūtume jau žaidę „Ghost of Tsushima“ arba pernykščio „Rise of the Ronin“, į kurį vien mechaniškai „Shadows“ panašokas, naujasis „Assassin‘s Creed“ būtų gavęs aukščiausią įvertinimą.