„Kingdom Come Deliverance 2“ beveik tiesiogiai tęsia pirmosios dalies istoriją, pasakojančią apie paprasto kalvio sūnaus, Henrio, nuotykius vėlyvųjų viduramžių Bohemijoje – tačiau tai nereiškia, kad pirmąją dalį būtinai reikia būti žaidus. Visiškai užtenka pažiūrėti pačių kūrėjų platformoje „Youtube“ patalpintą pirmosios dalies siužeto santrauką ir galima iš karto nerti į tęsinį. Net ir be to, žaidimas primins ir paaiškins pagrindinius pirmosios dalies siužeto aspektus, todėl pirmosios dalies nežaidę nesupras nebent pačių subtiliausių užuominų.
Kultinio „Mafia“ kūrėjai
Šį „Kingdom Come Deliverance“ tęsinį, kaip ir pirmąjį žaidimą, sukūrė čekų studija „Warhorse“, kurią 2011-aisiais metais su kitu kolega įkūrė Danielis Vávra, savo karjerą pradėjęs dabar jau uždarytoje, bet nepamirštoje studijoje „Illusion Softworks“. Kodėl tai svarbu? Labiausiai todėl, kad ten jis rašė ir režisavo daugelio vienu geriausių visų laikų žaidimu laikomą 2002-aisiais metais pasirodžiusį „Mafia“.
Žinoma, turbūt sunku būtų surasti du žaidimus, kurie savo paviršiumi labiau skirtųsi vienas nuo kito nei „Kingdom Come Deliverance“ ir „Mafia“, tačiau „Mafia“ kūrimo procese sukaupta patirtis ir išugdytas režisūrinis identitetas čia stebėtinai stipriai jaučiamas. Ypač kokybiškai parašytuose teatrališkai kandžiuose dialoguose, nuostabioje muzikoje bei vaizdo intarpų, o ypač veiksmo scenų pateikimo stiliuje.
„Kingdom Come Deliverance 2“, kaip ir „Mafia“ savo laiku, nebijo žaidėjo patalpinti į iš pirmo žvilgsnio nuobodžias, buitines situacijas ir paskui netikėtai jas apversti aukštyn kojomis. Kai esame gerai susipažinę su tuo, ką personažai veikia laisvalaikiu, jiems susidūrus su smurtu ar pavojingomis situacijomis šios atrodo tikresnės ir labiau įtraukiančios. Jei praeiti kūrėjų pasiekimai nėra pakankama priežastis išbandyti šį žaidimą, matyt belieka toliau detaliau papasakoti, kodėl jis pats iš savęs yra toks jau geras.
Realistiški vėlyvieji viduramžiai
Pirmasis ir akivaizdžiausias „Kingdom Come Deliverance 2“ bruožas yra tai, kaip jis pateikia žaidimuose tikrai dažnai naudojamą vėlyvųjų viduramžių laikmetį. Iš tiesų šį žaidimą ramiai galėtumėte rekomenduoti savo istorijos mokytojui ir daug nusiskundimų iš jo pusės tikrai nesulauktumėte. Laikmečio autentikos čia siekiama visur, kur tik įmanoma – tiek personažų bendravime, tiek problemose, kurios kelia jiems rūpesčius, tiek ir bendroje to meto žmonių buityje, su kuria čia taip pat susidursime dažnai.
Žaismo prasme „Kingdom Come Deliverance 2“ mus nukelia į praeitį ir pateikia kruopščiai subalansuotą bei detalią RPG mechaniką, kuri atitolsta nuo šiuolaikinių žaidimų – pavyzdžiui, „Skyrim“ ar naujųjų „God of War“ – ir labiau primena senuosius, „Dungeons and Dragons“ paremtus kompiuterinius žaidimus: „Baldur‘s Gate“ ar „Planescape Torment“.
Jei atrodo, kad toks į autentiką ir mechanikų detalumą orientuotas žaidimas turėtų būti pernelyg nuobodus, taip visiškai nėra. Nepaisant to, kad žaidimo meniu langai neretai užverčia mus skaičiais, reprezentuojančiais kiekvieną menkiausią mūsų personažo charakterio bei įrangos savybę, „Kingdom Come Deliverance 2“ tiesiog smagu žaisti. Visų pirma todėl, kad visos šios personažo savybės realiai turės įtakos tiek mūsų sėkmei kovose, tiek ir kitų pasaulio gyventojų bendravimui su mumis – todėl tiesiog ignoruoti ir pamiršti šių mechanikų negalėsime.
Visų antra, žaidimas, bandydamas išlaikyti realizmą, beveik niekuomet nedaro to žaidėjo gerovės ar patogumo sąskaita – ir todėl niekada neerzina.
Realizmo ir žaidėjo gerovės svarstyklės labiausiai nusveriamos žaidėjo naudai inventoriaus sistemoje. Čia galėsime nešiotis nesąmoningai daug daiktų ir jų svoriai visai nebus tikroviški. Tai yra puiku, nes plataus inventoriaus mums tikrai prireiks – nuo ginklų ir šarvų bei aprangos elementų, kurie reikalingi norint šarvus vilkėti, iki maisto, gėrimų, įrankių, žolelių ar skirtingų drabužių skirtingoms progoms.
Žinoma, limitas, kiek galėsime pakelti, visada bus, bet pasieksime jį tik visiškai nesirūpindami savo manta. O jei visgi labai norėsis išskirtiniu atveju nusinešti krūvą daiktų iki prekeivio ir taip užsidirbti pinigų, galima bus išgerti alkoholio ir taip ribotam laikui pasikelti savo jėgą. Alkoholiu piktnaudžiauti nerekomenduojama, nes gali išsivystyti priklausomybė – tačiau kartas nuo karto tai dar niekam nepakenkė.
Maisto ir higienos aspektai – kaip realybėje
Kalbant apie tai, bendras rūpinimasis savimi, mityba ir miegas čia bus tikrai svarbūs žaidimo aspektai. Valgyti reikės kelis kartus per dieną – tačiau ne per daug, nes persivalgymas turės lygiai tiek pat įtakos kaip ir alkis. Valgant visuomet reikės stebėti, kad maistas nebūtų sugedęs, nes tuo nesirūpinant galima rimtai apsinuodyti ar net numirti. Mėsą galima rūkyti ar džiovinti, ir taip ji valgoma išliks kur kas ilgiau – tačiau kitu atveju tiek maistą, tiek ir žoleles reikės gana greitai išmesti.
Jei naktį nepavyks gerai išsimiegoti, tai paveiks įvairius mūsų personažo požymius, nuo jėgos ir ištvermės iki gebėjimo rišliai kalbėti. Taip pat reikės nuolat rūpintis ir Henrio higiena. Greitai apsiprausti po kovos ar kokių kitų purvinų darbų bus galima miesteliuose randamose statinėse, tačiau norint pilnai nusiprausti, reikės apsilankyti viešosiose voniose. Henrio laimei, šiose voniose bus teikiamos ir kitos paslaugos, po kurių jausimės taip gerai, kad net kuriam laikui įgausime papildomų jėgų.
Drabužius taip pat reikės skalbti ir saugoti – nes viskas po truputį dėvėsis. Šių mechanikų ignoruoti nepavyks, nes nuo to, kaip Henris atrodys, priklausys ir kitų personažų požiūris į mus. Jei atrodysime kaip apsileidęs benamis su kvapeliu, vilkintis nuo priešo lavono nurengtus šarvus, kiti personažai su mumis tikrai nebus mandagūs, o kartais net ir neleis išsinuomoti kambario užeigoje. Tokiais atvejais teks ieškoti vietos kur pernakvoti nemokamai – pavyzdžiui, ant šieno.
Kalbant bendrai, personažo aprangos modelis yra labai detalus. Batus, kelnes, marškinius, švarkus, kepures ir įvairūs aksesuarus bus galima įvairiai kombinuoti, priklausomai nuo situacijos. Šarvai taip pat bus efektyvesni, jei po jais turėsime papildomą minkštesnį sluoksnį. Kadangi sistema tokia detali, labai praverčia galimybė susikurti keletą skirtingų aprangų ir vienu mygtuko paspaudimu jas pasikeisti. Tuomet galima turėti atskirus drabužius kovai, socializavimuisi ar darbui – ir taip susistiprinti tik konkrečiai situacijai reikalingus Henrio charakterio aspektus.
Kalavijus galąsime patys
Žaidėjo stiprumo lygis kils nuosekliai, priklausomai nuo to, ką darysime. Jei daug bėgiosime – didės ištvermė, jei kovoje naudosime sunkius ginklus – didės jėga ir panašiai. Taip pat galėsime išsirinkti ir tam tikrus papildomus sugebėjimus. Kita vertus, veikėjo lygį apskritai bus lengva neretai pamiršti ir daug daugiau dėmesio skirti labiau mus įtakojantiems dalykams – pavyzdžiui, aprangai bei ginkluotei.
Atskiro paminėjimo verti ir ypač detalūs amatų mini žaidimai. Norėdami pasigaminti gydomųjų ar kitokių eliksyrų, turėsime ne tik rinkti žoleles ir jas džiovinti, bet ir rankiniu būdu jas sumaišyti, sekant receptus. Tai išties unikalu ir iš pradžių net truputį atgraso, tačiau kai receptus išmoksime, galėsime viską padaryti gana greitai. Taip pat nemažiau detaliai turėsime sekti žingsnius ir norėdami pagaląsti kalavijus ar pasigaminti naujų ginklų. Tokie amatai buvo puiki proga kūrėjams įtraukti į žaidimą dar daugiau viduramžiškos autentikos – ir jie tuo sėkmingai pasinaudojo.
Sudėtingos viduramžiškos kovos
Štai jau parašyta ir perskaityta daugiau nei pusė apžvalgos, bet taip ir nebuvo progos užsiminti apie žaidimo kovos sistemą. Tiesą sakant, ji tikrai nėra pats stipriausias žaidimo aspektas. Džiugu, kad kūrėjai ir čia bandė sukurti kažką, kas primintų realistišką viduramžių kovą, tačiau neapleidžia jausmas, kad šį aspektą buvo galima išspręsti geriau.
Pakliuvę į susidūrimą su priešais čia negalėsime tiesiog mosuoti kalaviju, turėsime išsirinkti vieną iš keturių smūgio krypčių ir smūgiuoti tikslingai, kas pareikalaus ir daug ištvermės. Gintis taip pat turėsime kryptingai, priklausomai nuo to, kokie bus priešo smūgiai. Visa tai skamba tikrai geriau, nei yra išpildyta praktikoje ir kova yra tiesiog nepakankamai tiksli, kad būtų smagi. Viso žaidimo tai tikrai nesugadina – juk realybėje kovos mes ir turėtumėme visais įmanomais būdais norėti išvengti – tačiau į kovą neretai būsime įtraukti prieš savo valią ir kai pralaimėsime, aplankys jausmas, kad tai įvyko ne dėl mūsų, o būtent dėl žaidimo kaltės.
Greitos kelionės po viduramžių Čekiją
Vienas iš aspektų, įtrauktų į žaidimą vardan žaidėjo gerovės, yra greito keliavimo sistema, kuri atrakinama beveik iškart ir kuria be apribojimų galėsime greitai nukeliauti iš vienos gyvenvietės į kitą. Kita vertus, net ir tokią įprastą žaidimo mechaniką kūrėjai pabandė praturtinti įtraukdami realizmo prieskonį ir tai jiems pavyko tiesiog puikiai.
Keliaujant žaidimas natūraliai prasuks paros laiką bei atitinkamai perskaičiuos personažo duomenis, tarp kurių alkis, nuovargis, higienos būklė bei alkoholinių gėrimų ar vaistų efektyvumas. Negana to, greitosios kelionės metu galėsime būti sustabdyti ir patupdyti į įvairias tokių kelionių metu galimai nutinkančias situacijas.
Gali būti, kad sutiksime kokį draugiškai nusiteikusį personažą ar kažką, kam reikės pagalbos, aptiksime šviežią nusikaltimo vietą arba būsime patys užpulti plėšikų. Tai nuobodų utilitarinį greitą keliavimą paverčia tarsi lošimo automato svirties patraukimu – nes kiekvieną kartą turėsime įvertinti riziką ir gerai pagalvoti, ar mums verta greitai keliauti ir rizikuoti, ar geriau tiesiog pasivaikščioti ir paspoksoti į idiliškus vakarų Čekijos kraštovaizdžius, kurie mums, lietuviams, taip pat atrodys savotiškai pažįstami.
Prieš tokias keliones išsaugoti progresą taip pat galėsime ne visada – nes tam žaidime bus naudojamas specialus išsaugojimo gėrimas. Jo galėsime pasigaminti, nusipirkti ar rasti aplinkoje, tačiau jei pamiršime ar patingėsime tai padaryti, vėliau gali tekti labai pasigailėti.
Žaidimo eigoje ne kartą teko pakliūti į situacijas, kuriose teko prarasti pusvalandį ar keturiasdešimt minučių progreso vien todėl, kad įvykdžius šalutinę misiją, išnaršius teritoriją, apsiginklavus, pamedžiojus ir panašiai, bandant greitai nukeliauti iki artimiausios gyvenvietės, pakliuvome į pasalą ir buvome be gailesčio nudaigoti kur kas stipresnių banditų. Žinoma, tokiu būdu žaidimas bando kovoti su taip vadinamąja „save scumming“ praktika, kai galimybė žaidimą išsaugoti kada panorėjus yra išnaudojama sukčiavimui ir įvairių mechanikų apėjimui – tačiau norint tuo vis tiek galima užsiimti: belieka žaidimą išsaugoti jį išjungiant ir vėl įjungiant. Taigi, tokios ribotų išsaugojimų mechanikos galima būtų ir visiškai atsisakyti, ir dėl to niekas per daug nenukentėtų.
Viduramžių karalius
Galiausiai, jei šiame žaidime ir yra kliaučių – tai tik detalės, o rimtai prisikabinti prie šio žaidimo ar atrasti kažkokių didelių minusų tikrai nėra taip jau paprasta. Vien techniškai jis tikrai tvarkingas nuo pat pirmosios išleidimo dienos, kas šiais laikais tikrai nėra duotybė, visos „Cry Engine“ grafinio variklio teikiamos galimybės čia puikiai išnaudojamos ir nors personažų modeliai galbūt nėra patys įspūdingiausi, gamta bei kraštovaizdžiai tikrai viską atperka su kaupu.
Žinoma, kaip ir apie kiekvieną žaidimą, taip ir apie šį galima pasakyti, kad jis nėra kiekvienam: jei mėgstate labiau į kovos mechaniką orientuotus RPG žaidimus arba jūsų visiškai nedomina žaidimo tematika, „Kingdom Come Deliverance 2“ greičiausiai jūsų į savo pusę nepalenks. Bet jeigu yra taip, kad jūs norite detalaus, išdirbto RPG žaidimo, kuris itin autentiškai atvaizduoja vėlyvųjų viduramžių gyvenimą, tuomet nieko geriau už „Kingdom Come Deliverance 2“ jūs nerasite.