„Atsakingas ryšys“: kaip ekranai pasisavina ne tik laiką, bet ir dėmesį?

Telekomunikacijų bendrovė „Telia“ kviečia sąmoningai pažvelgti į tai, kur, kada, kaip ir kiek laiko praleidžiame su išmaniaisiais įrenginiais. Kasdien skirti bent vieną valandą be telefono.

Iniciatyvos tikslas – atkreipti dėmesį į mūsų technologijų vartojimo įpročius ir jų poveikį tarpasmeniniams santykiams, sveikatai bei emocinei gerovei.

Lrytas portale vykusioje apklausoje klausėme skaitytojų: ar per dieną skiriate bent 1 valandą būti be ekranų?

Daugiausia – daugiau nei 16 tūkstančių – respondentų nurodė, kad kasdien stengiasi bent valandai atsitraukti nuo ekranų. Apie 7,9 tūkstančio prisipažino tai darantys kartais, tačiau dažnai pamirštantys ar net nesusimąstantys, apie 6,5 tūkstančio teigė, kad nuo ekranų atsitraukia labai retai, o 7,8 tūkstančio nurodė visą dieną praleidžiantys prie jų.

Šie rezultatai atspindi tai, ką rodo ir „Telia' užsakymu atliktas tyrimas – didžioji dalis gyventojų siekia subalansuoti technologijų naudojimą, tačiau dažnai tai tampa nemenku iššūkiu.

„Pagrindinis iššūkis – tai mūsų įpročiai. Ekranai tapo kasdienybės dalimi: naudojamės jais darbui, laisvalaikiui, net poilsiui. Tad kai bandoma atsitraukti – neretai jaučiame diskomfortą ar net nerimą. Moksliniai tyrimai rodo, kad išmanieji įrenginiai skatina dopamino išsiskyrimą – tai veikia kaip mini apdovanojimo sistema,“ – sako Skaitmeninės etikos centro steigėja, lektorė Renata Gaudinskaitė.

Pasak jos, tokios kampanijos kaip „Atsakingas ryšys“ yra svarbios, nes jos kelia sąmoningumą, skatina kalbėtis apie tai.

„Net ir viena valanda be ekranų per dieną gali prisidėti prie nervų sistemos atsipalaidavimo, miego gerinimo, stiprinti tarpasmeninius santykius. O kai sąmoningumas didėja visuomenės mastu – keičiasi ir kultūra“, – pabrėžia ekspertė.

„Telia“ užsakymu atliktas tyrimas atskleidė, kad net 96 proc. žmonių tikrina telefoną vos nubudę, o 90 proc. naršo lovoje prieš miegą. Telefonai lydi mus tualete, darbo susitikimuose, per vakarienę su šeima ir net pasimatymų metu.

Pasak R. Gaudinskaitės, dažnai patys nesuvokiame, kiek laiko iš tiesų praleidžiame prie ekranų. „Tai vyksta automatiškai. Tyrimai rodo, kad žmonės nuvertina savo ekrano laiką maždaug 20–30 proc. Be to, technologijų naudojimas yra labai normalizuotas – visi taip daro, tai kodėl turėčiau susirūpinti?“

Tačiau susirūpinti verta. Ekspertė pabrėžia, kad darbo metu naudojami telefonai gali pakenkti darbo našumui – ir ne tik.

„Kai tikriname telefoną susitikimo metu, net jei tik akimirką žvilgtelime, mūsų dėmesys nutrūksta – ir sugrįžti į ankstesnę temą ar mąstymo eigą – užtrunka. Tai vadinamoji „konteksto perjungimo kaina“ (angl. context switching cost) – laiko ir dėmesio praradimas, kuris randasi, kai šokinėjame nuo vienos užduoties prie kitos. Dėl to krenta produktyvumas, padidėja klaidų tikimybė, o darbas ir bendravimas su kolegomis tampa mažiau kokybiškas. Tai taip pat siunčia signalą, kad susitikimas nėra svarbus – ir ilgainiui gali pakenkti pasitikėjimui tarp kolegų ar klientų“, – pasakoja Skaitmeninės etikos centro steigėja.

Technologijos įsiterpia ir į asmeninį gyvenimą. Net 87 proc. žmonių telefoną tikrina net ir bendraudami su artimaisiais, o dauguma vis tiek mano, kad tai yra laikas kartu.

„Tam jau taip pat yra apibūdinimas, angliškai tai vadinama phubbing – kai ignoruojame žmogų dėl telefono. <...>. Tikras ryšys reikalauja mūsų dėmesio, o ne tik tiesiog fizinio buvimo“, – tikina ji.

Ji priduria, kad dėl tokio neribojamo išmaniųjų naudojimo nukenčia bendravimas su artimaisiais, kyla konfliktai.

„Telefonai keičia mūsų bendravimo būdus. Kai vienas iš partnerių ar šeimos narių jaučiasi ignoruojamas – natūralu, kad kyla įtampa. Kartais net, regis, smulkmena, tokia kaip nuolat tikrinamas telefonas, siunčia kitam žinutę: tu man nesi prioritetas, čia kai ką svarbesnio turiu ar laukiu, – aiškina specialistė. – Sprendimas – atviras pokalbis apie tai, kaip kiekvienas šeimos narys jaučiasi. Taip pat ir bendrų ribų nusistatymas: susitarimas, kur ir kada nenaudojame ekranų. Skaitmeninė gerovė – tai ne atsisakymas technologijų, o išmokimas jomis naudotis taip, kad jos lengvintų mūsų gyvenimą, o ne žalotų arba trukdytų jaustis gerai ar siekti savo tikslų.“

„Telia“ užsakytos apklausos duomenys rodo, kad daugelis tėvų galvoja, jog jų vaikai per daug naudojasi telefonu, todėl nustato telefonų naudojimo taisykles, tačiau iš čia kyla tam tikras prieštaravimas: 43 proc. suaugusiųjų mano, kad veidmainiauja, kai riboja vaikų telefono naudojimą, bet ne savo. Tai pastebi ir patys paaugliai – daugiau nei pusė jų mano, kad jų tėvai prie telefono praleidžia tiek pat arba net daugiau laiko nei jie.

„Vaikai mokosi ne iš to, ką sakome, o iš to, ką darome. Jei tėvai patys neatsitraukia nuo ekranų, bet reikalauja ribų iš vaikų – siunčia prieštaringą žinutę. Sprendimas – bendros šeimos taisyklės. Pavyzdžiui, vakare nuo tam tikros valandos – ekranai į šalį. Tai stiprina šeimos ryšius,“ – pabrėžia R.Gaudinskaitė.

Įdomu tai, kad 50 proc. paauglių norėtų mažiau būti prie telefono, jog galėtų daugiau bendrauti gyvai. Anot ekspertės, tai puikus ženklas, kad noras keistis jau yra, tereikia palaikymo.

„Nuostabu, kad patys paaugliai tai įvardija, tai rodo, kad jiems trūksta paskatinimo ar palaikymo. Tėvai, mokytojai turėtų padėti jiems rasti alternatyvų – skatinti įvairias veiklas, sportą, kūrybinius užsiėmimus, susitikimus gyvai. Svarbu kalbėtis, padėti ir leisti paaugliams patiems nusistatyti tikslus (pavyzdžiui, viena valanda be telefono per dieną, viena diena be telefono per savaitę; visada – ne daugiau nei dvi valandos pramogoms ir laisvalaikiui internete) ir kartu ieškoti, ką veikti vietoje to. Kai turime ką nors įdomaus – ekrano net ir neprisimename, – pataria ekspertė. – Vaikai yra sumanūs ir supranta informaciją, svarbu kuo anksčiau apie tai pradėti kalbėtis. Visi norime ir pasiekimų, ir produktyvumo, ir geros savijautos, o juk tereikia atrasti balansą.“

Noras mažinti laiką prie ekranų – pirmas žingsnis. Tačiau nuo ko iš tikrųjų pradėti, kad pokyčiai būtų realūs ir išliekantys?

Tyrimai rodo, kad 23 proc. žmonių jaučia stresą, kai jų telefonas beveik išsikrovęs, o 35 proc. dėl to bent jau nerimauja. Net 88 proc. apklaustųjų netaiko jokių ekrano naudojimo apribojimų, nors trečdalis jų norėtų ką nors keisti.

„Tai reiškinys, vadinamas nomofobija – baimė likti be telefono“ – teigia ekspertė.

Pasak R. Gaudinskaitės, pradėti kovoti su šia problema reikėtų nuo mažų, aiškių žingsnių.

„Galite naudoti programėles, kurios stebi ekrano laiką. Skirkite konkretų laiką „be ekranų“ – pavyzdžiui, pirmos 30 minučių po pabudimo ar valanda (o geriau – dvi) – prieš miegą. Svarbiausia – surasti malonią alternatyvą: pasivaikščiojimą, skaitymą, laiką su artimaisiais. Pokyčiai įvyksta tada, kai alternatyva tampa patrauklesnė už įprotį“, – apibendrina ji.