Be to, komanda rado keletą uolų slėptuvių, išpuoštų piešiniais – ir stačių akmenų, kurie galėjo žymėti teritorijas.
Senovės kapinynai rodo „turtingą laidojimo tradicijų mozaiką“, rašoma antradienį (gegužės 13 d.) žurnale „African Archaeological Review“ paskelbtame tyrime.
Archeologinės vietovės yra Maroko Tanžero pusiasalyje. Kiek laiko šis regionas buvo apgyvendintas ir kaip laikui bėgant keitėsi žmonių gyvenimas, mokslininkai diskutuoja. Tyrėjai pažymi, kad archeologinių darbų, nagrinėjančių jo laidojimo papročius ir senovinį kraštovaizdį, atlikta nedaug.
„Liūdna tikrovė, kad vėlesni priešistoriniai Šiaurės Afrikos į vakarus nuo Egipto laidojimų ir ritualiniai kraštovaizdžiai, nepaisant plataus masto tyrimų per pastaruosius 200 metų, išlieka mažiausiai žinomi ir suprantami Viduržemio jūros regione“, – rašoma tyrime.
Tyrinėdami šiaurės vakarų Tanžero pusiasalio teritoriją, archeologai ieškojo vietų, datuojamų 3000–500 m. pr. m. e. Jie rado tris kapinynus, kai kuriuose iš jų – „dėžinius palaidojimus“ (angl. cist burial), kuriuos sudaro uoloje iškalta duobė su akmeninėmis plokštėmis, kurios kartais buvo naudojamos jai uždengti ir pažymėti.
Toks kapavietės iškalimas uoloje yra sudėtingas, todėl „jų įrengimas greičiausiai pareikalavo didelių laiko ir pastangų investicijų“, – sako pagrindinis tyrimo autorius ir Barselonos universiteto Istorijos bei archeologijos katedros doktorantas Hamza Benattia, vadovavęs archeologų komandai.
Komanda radioaktyviąja anglimi nustatė vieno iš rastų žmogaus kaulų palaidojimų datą – kuri parodė, kad kapas buvo įrengtas apie 2000 m. pr. m. e. Tai pirmas kartas, kai šiaurės vakarų Afrikoje radioaktyviąja anglimi buvo nustatyta dėžinio palaidojimo data.
Uolų menas
Komanda rado apie tuziną slėptuvių su uolų meno kūriniais ant sienų. Tai įvairūs geometriniai raštai, kuriuose yra kvadratų, taškų ir banguojančių linijų. Juose taip pat yra antropomorfinių – į žmogų panašių figūrų – kurios gali vaizduoti žmones arba dievybes.
Kai kuriose uolų slėptuvėse ant sienų rasta apskritų raižinių, kuriuos archeologai vadina „taurių ženklais“. Šios taurių žymės kartais išdėstytos raštais, įskaitant apskritimus ir lygiagrečias linijas.
Keliuose piešiniuose pavaizduoti „aštuoni vienas priešais kitą esantys trikampiai, regionuose žinomi kaip „dviaukščiai trikampiai“. Panašių piešinių buvo rasta Iberijoje, ir „jie dažnai buvo interpretuojami kaip antropomorfinės figūros, kartais konkrečiai kaip moterų atvaizdai“, sako H. Benattia.
Kita įdomi uolų meno forma, kurią rado tyrėjai, vaizduoja kvadratus su taškais ir linijomis viduje. Panašių uolų meno kūrinių rasta Sacharos dykumoje, pažymėjo komanda.
Statieji akmenys
Ir kapinynuose, ir uolų meno vietose archeologai rado stačiųjų akmenų, nukreiptų į dangų, liekanų. Keliose vietose toje pačioje vietoje buvo keli statieji akmenys. Jie buvo įvairaus dydžio, o vienas didžiausių – daugiau kaip 2,5 m aukščio.
„Priešistoriniais laikais statieji akmenys plačiai buvo laikomi teritorijos žymekliais, – sako H. Benattia, pažymėdamas, kad jie taip pat galėjo būti susitelkimo ir ritualinės veiklos vietos.
Tyrimo rezultatai rodo, kad ritualiniai Tanžero pusiasalio kraštovaizdžiai yra kur kas sudėtingesni ir labiau paplitę, nei manyta anksčiau, o artimiausi jų atitikmenys yra vėlyvosios priešistorės pietų Pirėnų pusiasalyje ir Sacharoje.
Parengta pagal „Live Science“.