Paklaustas, nuo ko prasidėjo parodos idėja, dr. P. Blaževičius teigia, kad mintis kilo po kasinėjimų Valdovų rūmuose.
„Idėja kilo seniai, prieš 10–12 metų. Prasidėjo viskas nuo gyvūnų kaulų Vilniaus Žemutinėje pilyje – tai buvo Vilniaus universiteto Valdovų rūmų projektas, kuriuo buvo siekiama ištirti, kiek čia buvo gyvūnų. Ir buvo surasta netikėtai daug šunų kaulų, – pasakoja muziejininkas. – Pasibaigus tam projektui, pradėjome kitą – skirtą jau tik šunims. Tada prasidėjo šunų genetikos tyrimai, mitybos tyrimai, pėdsakų tyrimai – ir tai virto knyga apie Lietuvos viduramžių šunis. Žinoma, knyga – gerai, tačiau ji – labai siauram ratui, o norėjosi tas žinias iškomunikuoti platesnei auditorijai. O kadangi dirbame muziejuje, turime didžiulę kolekciją labai įvairios medžiagos, tai paskatino pagalvoti ne tik apie viduramžių šunį, bet ir apie šunį Lietuvoje: nuo ko tai prasidėjo, kaip viskas baigėsi – ar gal nesibaigė? Kas išvis yra šuo? Tad čia mes su Sigute, surėmę pečius, šunis ir kates (nes ji turi katę, o aš – pusantro šuns), prieš dvejus metus pradėjome dėliotis parodos apmatus.“
Ir tenka pripažinti, muziejininkams pavyko. Pavyko sukurti išskirtinę, itin originalią, įtraukią ir patrauklią parodą, kurioje susipina akademinis mokslas (archeologija, istorija, antropologija), mitologija (šuo papročiuose), meno istorija – ir tiesiog buitis. Viskas nuo akmens amžiaus iki Nepriklausomybės atgavimo. Viskas nuo būdos iki Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo.
Beje, ne veltui norisi pabrėžti originalumą ir įtraukumą – nes paroda tikrai ne tokia, kurioje žiūrovas gali vien apžiūrinėti eksponatus. Čia galima ir liesti, ir uostyti, ir lįsti į (žmonių gabaritams pritaikytą) būdą – tad čia nenuobodžiaus ir vaikai.
Šuo ir istorija
Šuns istorija – ir seniausias eksponatas parodoje – Lietuvoje siekia akmens amžių: tai 5000 metų senumo šunų kaukolės, rastos Šventosios gyvenvietėje. Iškart galima pastebėti, kad jos (palyginti su greta esančia vilko kaukole) tikrai nedidelės – dr. P. Blaževičiaus teigimu, akmens amžiaus šuns ūgis ties ketera siekė daugiausia iki 50 cm. Bet tai ir įrodymas, kad uodeguotasis šlapianosis draugas Lietuvos gyventojus lydi nuo seniausių laikų – ir kartu keliauja per visas epochas.
Parodoje demonstruojami istorijoje palikti šunų pėdsakai – patys įvairiausi. „Pavyzdžiui, šunys istorijoje palikdavo pėdsakus ir netyčia. Viduramžių amatininkų kiemuose, kur būdavo išdėlioti dar šlapi plytų ruošiniai, gyveno ne tik avys ir vištos, bet ir šunys bei katės – tad kai kuriose plytose ir plytelėse galima aptikti ir jų pėdsakų, kurie atskleidžia net daugiau, nei rašytiniai šaltiniai ar kaulai – pavyzdžiui, pirštų traumas, plaukuotumą, judėjimo greitį ir daug ką kito“, – pasakoja dr. P. Blaževičius. Įdomi detalė, kad kaip pastebi S. Mikštaitė, tokie įspaudai nebuvo laikomi broku – nes kai kurie tokie pėdsakai buvo net glazūruoti.
Tyrimai atskleidė ir daugiau įdomių detalių – pavyzdžiui, viduramžiais šunys buvo gerokai kitokie, nei daugelis turbūt įsivaizduotų: gerai prižiūrėti, puikios sveikatos, puikiais dantimis, dideli dvaruose (kur mito nemaža dalimi jų dietos sudarė augalinis maistas – pavyzdžiui, avižos) ir gerokai mažesni, ligoti, mintantys daugiausia atmatomis – miestuose.
Apie viduramžių šunis pasakoja ir kokliai: ant ankstyviausių XIV-XV a. koklių pavaizduotas, kaip spėjama, aviganis arba medžioklinis šuo su spygliuotu antkakliu (kuris tapo ir visos parodos simboliu), o ant renesansinių koklių vaizduojami epizodai iš garsaus grafikos ciklo „pasaulis atvirkščiai“ – kur šunis medžioja kiškiai ir panašiai.
Parodoje galima pamatyti ir įdomius šunų ir jų šeimininkų kasdienybės epizodus iš Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukario Lietuvos – daugiausia atskleidžiamus per skelbimus spaudoje. „Pavyzdžiui, XX a. pradžioje, atėjus vokiečiams, atsirado reikalavimas laikyti šunis pririštus – ir dėl saugumo, ir dėl pasiutligės. Taip pat atsirado šunų registravimas ir mokestis – kas sukėlė labai didelį liaudies pasipiktinimą: kas čia per nesąmonė, mokėti už šunis?, – pasakoja S. Mikštaitė. – Buvo net atvejis, kai vienas kaimas pasipiktinęs pažadėjo atvesti savo šunis į savivaldybę ir palikti juos ten – tegul jie ir laiko juos, kaimiečiai už juos nemokės!“
Muziejininkė atkreipia dėmesį ir į tai, kaip persivertė papročiai – kai dabar kovojama, kad šunys nebūtų rišami, kažkada rišti juos atrodė neįprastas reikalavimas.
O dr. P. Blaževičius pastebi, kad apie kates išvis jokių skelbimų nėra.
Nors neįprasta įsivaizduoti, bet šunys buvo ir šalia pokario partizanų. „Renkant medžiagą, paaiškėjo, kad šunys labai gražiai padėjo partizanams: visiškais skirtingais balsais ir kūno kalba parodydavo, kur eina partizanai, savi, o kur – priešai, nurodydavo partizanams, kad dabar geriau neiti į tą sodybą, nes ten priešai“, – pasakoja S. Mikštaitė.
Vienas įsimintinesnių parodos eksponatų / istorijų – šuns nuotrauka iš penktojo dešimtmečio (vardas, deja, neišliko) ir pasakojimas apie jį. Šuns šeimininkas – partizanų ryšininkas – papasakojo, kad šuo atpažindavo stribus – ir jo nuomone, galbūt pagal silkės kvapą.
Parodos kuratorė pastebi, kad iš pasakojimų galima suprasti, jog šunys atpažindavo stribus dėl to, kad šie reikšdavo siaubą: stribai į šunis šaudydavo, gąsdindavo. Muziejininkės manymu, galima spėti, kad minėtas ryšininko šuo irgi buvo tai patyręs kažką panašaus.
O dr. P. Blaževičius pažymi, kad istorinių vaizdų, rodančių šunų ryšį su partizanais, yra nemažai.
Parodoje taip pat iliustruojamas ir šunų buvimas šalia tremtinių Sibire, taip pat tarpukario Lietuvos kariuomenėje (kur dažniausiai būdavo priskiriami prie ryšininkų – ir viename iš eksponatų matyti net smulkus važtaraštis apie išlaidas šuns išlaikymui) ir pasienio tarnyboje.
Taip pat ir šiuolaikinėje tarnyboje: vienas ekspresyvesnių parodos eksponatų – Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų šuns ekipuotė.
Šuo ir mitologija
Būdamas šalia žmogaus realiame gyvenime, šuo egzistavo ir mitologiniame lygmenyje. Vienas senesnių to pavyzdžių parodoje iš baltų istorijos XII-XV a., kai būdavo laidojama su šunimis – ir taip laidojami būdavo ne tik kilmingieji, vyrai su ginklais, bet ir moterys, vaikai (vienas iš išskirtinesnių atvejų – vaiko kapas Alytaus kapinyne, kur vaikas ir šuo palaidoti nugara į nugarą).
„O yra ir žirgų kapų, kurie palaidoti kartu su šunimis. Tad šuo yra ir toks palydovas bei kelrodis į mirties pasaulį. Ir čia dar galima prisiminti paprotį apie žiūrėjimą pro šuns ausis“, – teigia dr. P. Blaževičius.
„Ilgai svarstėme, kaip šuo ir mirtis gali būti susiję – ir atsakymą radome etnografinėje medžiagoje, kur užfiksuotas tikėjimas, kad šunys mato dvasias geriau nei kiti gyvūnai. O apie „keturakį“ šunį išvis sužinojau tik pradėjusi dirbti prie šios parodos“, – prisimena S. Mikštaitė. Anot jos, „keturakis“ šuo – tai toks, kuris virš akių dar turi dvi šviesias kailio dėmes (kaip, pavyzdžiui, lietuvių skalikas). Muziejininkė pastebi, kad tokie pasakojimai – kad šuo mato einančią dvasią ar nujaučia mirtį – išliko iki mūsų dienų.
„Greičiausiai tas šuns mistinių galių turėjimas ateina iš pagonybės laikų, – teigia muziejininkė. – Kad jisai kaip palydovas į anapusinį pasaulį yra guldomas į kapą žmogui – vaikui, moteriai, vyrui. Ir visa tai išliko iki mūsų dienų.“
Dar vienas kiek makabriškas, bet ir įdomus parodos eksponatas – dūdmaišis, pagamintas, manoma, iš šuns odos. „Rinkdami medžiagą ilgai diskutavome su muziejaus etnografėmis, kurios buvo įsitikinusios, kad iš šunų niekas niekada nebuvo daroma – kol nesusisiekė su profesionaliais dūdmaišių gamintojais, kurie patvirtino, kad vienas iš geresnių pasirinkimų dūdmaišio gamybai yra šuns oda, nes ji turi svarbių savybių – ji „neprakaituoja“, – pasakoja S. Mikštaitė.
Jos teigimu, etnografinėje medžiagoje minimi ir būgnai, aptraukti šunų oda. „Ir iš tiesų tokie būgnai, tokie dūdmaišiai buvo skirti galbūt labiau laidotuvių ritualams ar apeiginiams dalykams – ir net yra posakis: kas tėvų neklauso, klauso šuns odos“, – nurodo muziejininkė.
Šunys nepasitraukė ir atėjus krikščionybei: šuo lydi ir kai kuriuos šventuosius. „Kiek ieškojome, yra du šventieji [kurie vaizduojami su šunimi] – šv. Rokas ir šv. Dominykas“, – teigia S. Mikštaitė.
Kaip pasakoja parodos kuratorė, šv. Rokas buvo realus žmogus, jaunuolis, gyvenęs XIII a. ir slaugęs sergančius maru – stebuklingai ilgai pats nesusirgęs, bet vieną dieną galiausiai užsikrėtęs, jis pasitraukė mirti į mišką. Bet jį išgelbėjo šuo, kas dieną iš kaimo atnešdavęs duoną, laižęs jo žaizdas – ir taip išgydęs. Nuo to laiko šv. Rokas dažnai vaizduojamas su šunimi, nasruose laikančiu duonos kepalą arba laižančiu žaizdas.
Šv. Dominyko šuo yra kitoks: su deglu nasruose, kas simbolizuoja šv. Dominyką, kuris pasak mito į pasaulį nešė šviesą, uždegė jį savo žiniomis.
Muziejuje eksponuojama gausi šventųjų su šunimis kolekcija.
Šuo, menas ir kultūra
Pasak S. Mikštaitės, šuo lietuviškame taikomajame mene atsirado pakankamai vėlai – pirmieji paveikslai, portretai su šunimis atsirado tik XVII a., tokios mados atėjo iš Lenkijos ir Švedijos. LDK laikotarpiu, renesanso laikais Lietuvoje šuo vaizduojamajame mene nebuvo populiarus objektas.
„Nemažai šunų pasirodo ant objektų, susijusių su medžiokle – durklų, muškietų, kulkinių arbaletų ir kitų ginklų. Ar net laikrodžių“, – pastebi dr. P. Blaževičius.
Parodoje yra eksponatų ir iš kultūros srities. Vyresnieji lankytojai turės progą prisiminti lėlių spektaklį „Mėlynasis šuniukas“ ar Jono Avyžiaus apysaką „Bardo nuotykiai ir žygiai“ (beje, Bardas buvo realus Avyžių šeimos šuo), vilniečiai turėtų atpažinti ir vieną personažą iš Gedimino prospekto.
Įdomu ir tai, kad svarbią rolę šuo yra suvaidinęs ir pasaulyje turbūt garsiausio Lietuvos dailininko bei kompozitoriaus kūryboje – vienas paveikslas yra eksponuojamas šioje parodoje. O ekspozicijų salėje galima susipažinti ir su kitų Lietuvos įžymybių šunimis – pavyzdžiui legendiniu Juozo Tumo-Vaižganto Kauku, kuris siautėdavo Laisvės Alėjoje Kaune, o jo šeimininkas turėdavo mokėti už jį baudas.
Ir žinoma, tai – tik nedidelė dalis visų eksponatų bei šuniškų istorijų. O baigdami pasakojimą, kuratoriai dėkoja ir parodos architektui Justinui Dadonui, kuris ne tik parengė tikrai puikų apipavidalinimą, bet ir sukūrė atskirą liniją, pritaikytą vaikams. Ir taip pat atkreipia dėmesį, kad nepaisant to, kad paroda yra apie šunis, čia galima rasti ir dešimt eksponatų, susijusių su katėmis.
Ir vieną pelę!