Kadangi sprendimas gali būti netikėtas tik tada, kai jis prieštarauja tam tikrai tradicinei išminčiai, naudinga pradėti nuo to, kaip paprastai mąstome apie smurto tarp žmonių problemą, pasakoja iš Vokietijos kilęs ekonomistas ir vienas iš Čikagos universiteto Nusikaltimų laboratorijos direktorių Jensas Ludwigas.
Daugelyje šalių dešiniosios politinės partijos linkusios manyti, kad smurtiniai nusikaltimai kyla dėl iš prigimties blogų žmonių, kurie nebijo baudžiamojo teisingumo sistemos. Dėl to buvo vykdoma politika, kuria stengiamasi atgrasyti nuo smurto vis griežtesnėmis bausmėmis.
Kairiosios pakraipos partijos linkusios manyti, kad smurtas kyla dėl blogų ekonominių sąlygų, kad smurtauja neviltyje atsidūrę žmonės, kuriems reikia išmaitinti šeimą. Dėl to buvo vykdoma politika, kuria bandoma atgrasyti nuo smurto kuriant alternatyvas nusikaltimams – pavyzdžiui, gausinant darbo vietas ir paramą.
Įdomu tai, kad abi pusės netiesiogiai sutinka, jog smurtas kyla iš iš anksto apgalvoto, sąmoningo pliusų ir minusų svarstymo. Kaip sakė Čikagos universiteto mokslininkas Gary Beckeris, toks sprendimas yra racionalus. Nenuostabu, kad tiek daug politikos krypčių orientuotos į atgrasymo priemones.
Bet kaip rodo ekonomisto Mikaelio Prikso tyrimas, toks požiūris į smurtą yra klaidingas. Jame nagrinėjamas savotiškas natūralus eksperimentas, atliktas 2006–2008 m. skirtingu metu Stokholmo metro stotyse įrengus stebėjimo kameras. Tai reiškia, kad galima pamatyti, ar nusikalstamumas sumažėjo tose stotyse, kuriose kameros buvo įrengtos anksčiau, palyginti su tomis, kuriose kameros įrengtos vėliau. Duomenys rodo, kad įrengus kameras bendras nusikalstamumas sumažėjo 25 proc.
Tačiau svarbiausia įžvalga gaunama analizuojant, kokių rūšių nusikaltimai buvo arba nebuvo paveikti. Nusikaltimų nuosavybei sumažėjo, o smurtinių nusikaltimų – ne. Išvada ta, kad atgrasymo priemonės veikia, tačiau dažniausiai tai susiję su pajamų motyvais, t. y. su nusikaltimais, kurie paprastai yra iš anksto apgalvoti ir (palyginti) racionalūs.
Atgrasymas daug mažiau veiksmingas tarpasmeninio smurto atveju, nes didžioji jo dalis nėra iš anksto apgalvota. Dauguma smurto atvejų kyla dėl ginčų, kilusių akimirksniu, kai žmonės negalvoja apie savo veiksmų pasekmes. Nenuostabu, kad atgrasymo priemonės nepadeda.
Savo naujoje knygoje „Unforgiving Places: The unexpected origins of gun violence“ J. Ludwigas teigia, kad turėtume atsižvelgti į šio Stokholmo metro tyrimo pamokas ir iš esmės pakeisti smurto prevencijos politiką.
„Turime pripažinti, kad smurtas dažniausiai yra aistros, o ne pelno nusikaltimas. Norėdami rasti sprendimus, turime nustoti vadovautis tik neoklasikinės ekonomikos idėja apie visiškai racionalius žmones, o pradėti domėtis elgsenos ekonomika“, – teigia tyrėjas.
Kaip tai atrodytų? Anot J Ludwigo, viena iš svarbiausių elgsenos ekonomikos pamokų yra ta, kad mūsų nukrypimai nuo racionalaus elgesio turi tam tikrą nuspėjamą struktūrą. Tai apima ir emocinį, smurtinį elgesį. Tai leido mums sukurti socialines programas, padedančias žmonėms geriau suprasti savo protą ir užkirsti kelią emocijoms, taip pat politiką, kuria siekiama, kad daugiau apmokytų suaugusiųjų išeitų į viešumą malšinti konfliktus. Mokslininko teigimu, poveikis yra didelis – priklausomai nuo politikos, smurtinių nusikaltimų skaičius sumažėja 20, 30 ar net 50 procentų, o išlaidos paprastai būna nedidelės.
„Didžiausią pažangą žmogaus gyvenimo trukmės ar materialinės gerovės srityje paprastai lemia mokslo laimėjimai. Gera žinia yra ta, kad tas pats modelis, jei atkreiptume dėmesį į duomenis ir įrodymus, galėtų būti taikomas ir vienai iš mūsų, atrodytų, sunkiausiai išsprendžiamų socialinių problemų“, – sako Jensas Ludwigas.
Parengta pagal „New Scientist“.