Ar Ukraina iš tikrųjų galėtų pasigaminti branduolinę bombą ir raketas, galinčias nugabenti grėsmingąjį ginklą per Ukrainos sieną ir pasiekti Rusijos paleidimo aikšteles?
Jei Ukrainai pavyktų įgyvendinti savąją Manheteno projekto versiją, ar tai galėtų įšaldyti Kremliaus kampaniją, kuria siekiama sunaikinti Ukrainą, ir Kijevui nereikėtų susprogdinti nė vieno užtaiso?
Tai tarpusavyje susiję galvosūkiai, kuriuos Londone įsikūrusio Tarptautinio strateginių studijų instituto branduolinės ginkluotės tyrinėtojas Alexanderis Bollfrassas ėmėsi spręsti iš pradžių novatoriškame analitiniame darbe, o vėliau – interviu „Forbes“.
Dr. A. Bollfrassas – IISS strategijos, technologijų ir ginklų kontrolės skyriaus vadovas – interviu „Forbes“ nurodė, kad jis kūrė šį scenarijų tik tam, kad numatytų galimas pasekmes, jei Ukraina imtųsi gaminti branduolinę bombą – ir kad suplanuotų, ar sukauptas ginklas galėtų tapti pagrindiniu nuolatinių paliaubų sergėtoju.
Tačiau ekspertas, kuris būdamas Harvardo universiteto habilituotu daktaru, rengė karo žaidimus universiteto Daviso Rusijos ir Eurazijos studijų centrui, sako, kad, kurdamas šiuos imituojamus karo ir taikos manevrus, rėmėsi realiomis Ukrainos galimybėmis gauti plutonio ir urano – bei dabartine Ukrainos raketų patirtimi.
Ukraina ilgą laiką gamino tarpžemynines balistines raketas, tačiau dabar nebeturi jokių tarpžemyninių balistinių raketų. Tačiau pasak specialisto, ji vis dar gamina daugybę sparnuotųjų raketų, kurios gali būti pritaikytos strateginėms kovinėms galvutėms gabenti.
Tuo pat metu Ukrainos vadovybė, kontroliuojanti daugybę veikiančių branduolinių reaktorių, galėtų iš jų išsiurbti uraną – tačiau jai reikėtų sukurti pažangių centrifugų tinklą, kad galėtų jį prisodrinti iki ginklams tinkamo lygio.
O Černobylio reaktoriuje, kuriame įvyko didžiausia pasaulyje branduolinė avarija, yra pakankamai plutonio, kad būtų galima pagaminti bent vieną bombą.
Tačiau abu šiuos potencialius kelius, kuriais galima gauti skiliųjų medžiagų branduoliniams ginklams, iš karto aptiktų Tarptautinės atominės energijos agentūros paskirti stebėtojai.
„Bet kokią Ukrainos teritorijoje esančią skiliąją medžiagą griežtai prižiūri TATENA, – teigia dr. A. Bollfrassas. – Agentūros inspektoriai nedelsdami aptiktų jos reaktorių kuro ar plutonio nukreipimą į branduolinio ginklo programą ir greitai perspėtų rusus.“
Vienintelis būdas išvengti šių TATENA sargybinių aptikimo būtų Ukrainai pasitraukti iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir išsiųsti inspektorius – tačiau tokie veiksmai reikštų, kad Kijevas slapta siekia sukurti branduolinę galvutę.
O bet kokį Ukrainos bandymą slapta eksploatuoti įrenginius, kuriuose būtų gaminamas labai prisodrintas uranas, „būtų sunku nuslėpti nuo pagrindinių pasaulio žvalgybos tarnybų, įskaitant rusų“, teigia specialistas.
Rusijos žvalgybos agentai, įskaitant tuos, kurie renkasi bombardavimo taikinius Ukrainoje, tikriausiai panaudotų visas įmanomas priemones šiems įrenginiams surasti ir sunaikinti.
Jis priduria, kad Kremlius gali net nuspręsti smogti pirmąjį smūgį – galbūt panaudodamas branduolines raketas.
Norėdama sukurti patikimą atgrasymo priemonę, Ukraina turėtų surinkti ne vieną įrenginį, o nedidelę dalijimosi ar branduolių sintezės bombų saugyklą – taip padidindama tikimybę, kad Maskva juos aptiks.
Kai prezidentas V. Zelenskis praėjusį spalį per Europos Vadovų Tarybos susitikimą prašė skubiai priimti Ukrainą į NATO, jis sakė apgailestaujantis, kad jo pirmtakai prieš kelias kartas savanoriškai atsisakė savo branduolinių tolimojo nuotolio balistinių raketų (ICBM) atsargų mainais į saugumo pažadus, kurie niekada nebuvo iš tikrųjų įvykdyti.
1991 m. subyrėjus Sovietų Sąjungai, Ukraina atgavo nepriklausomybę, o valdžią perėmę liberalūs provakarietiški lyderiai paveldėjo ir beveik 2000 sovietinių raketų su branduoliniais užtaisais – vieną didžiausių atsargų pasaulyje.
Pagal Amerikos tarpininkaujamą susitarimą, vadinamą Budapešto memorandumu, Rusija, JAV ir Jungtinė Karalystė įsipareigojo gerbti Ukrainos sienas ir nepriklausomybę: Vašingtonas taip pat suteikė saugumo garantijas, kad bus užtikrintas Ukrainos suverenitetas, mainais į tai, kad šalis atsisakys savo strateginių ICBM.
Tačiau Vakarai, saugodami Ukrainos nepriklausomybę ir sienas, nesilaikė Budapešto pakte išdėstytų saugumo pažadų.
Dr. A. Bollfrassas teigia, kad dėl šio nesugebėjimo atremti Maskvos vykdomą karą žlunga ne tik Ukrainos piliečių saugumas, bet ir pasaulinė branduolinių ginklų platinimo įšaldymo kampanija.
Didžiosios demokratinės valstybės, kurios dabar padeda Ukrainai, turėtų skubiai sustiprinti jos gynybą, kad išsaugotų jos, kaip užkardos prieš Rusijos ekspansionizmą, pozicijas – ir pabrėžtų, kad „už neišprovokuotą agresiją, paremtą branduoliniais grasinimais, neatlyginama“, – sako jis.
Dr. A. Bollfrassas prognozuoja, kad „ilgainiui, neturėdama patikimų saugumo garantijų, kokias suteikia narystė NATO, Ukraina iš tiesų gali būti linkusi griebtis branduolinės savigynos“.
Tačiau jis sako, kad V. Zelenskio ultimatumas „NATO arba branduolinis ginklas“ praėjusį rudenį greičiausiai buvo politinis teatras, kurį aktorius, tapęs prezidentu, suvaidino siekdamas savo galutinio tikslo – pagreitinto priėmimo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją.
V. Zelenskis, įžvalgus istorijos ir NATO ištakų tyrinėtojas, beveik neabejotinai žino, kad Vakarų Vokietija, kuri ribojosi su sovietų bloku ir jo milžiniška branduoline galia, davė suprasti, kad gali atnaujinti Vokietijos atominių ginklų kūrimo programą – po to, kai jis buvo įšaldytas NATO.
„Susirūpinimas dėl Vokietijos branduolinio ginklo potencialo kilo dar Antrojo pasaulinio karo metais, kai nacistinė Vokietija vykdė atominės bombos projektą“, – sako Nacionalinio saugumo archyvo mokslininkai. Šie mokslininkai priduria, kad Vakarų sąjungininkai Vakarų Vokietiją į NATO priėmė tik praėjus šešeriems metams po gynybinės koalicijos įkūrimo – su sąlyga, kad Vokietijos „kancleris Konradas Adenaueris įsipareigojo negaminti branduolinių ginklų“.
Panašų įsipareigojimą pasiūlė ir pats prezidentas Zelenskis. Pernai spalį per bendrą spaudos konferenciją su NATO generaliniu sekretoriumi Marku Rutte Zelenskis sakė, kad Ukraina neketina kurti branduolinių ginklų – tačiau siekia apsaugos po NATO branduoliniu skėčiu, rašo „Forbes“.