Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų paplitusi praktika neturi nieko bendra su taktinėmis naujovėmis. Archyviniuose kadruose dažnai matoma, kaip sovietų kareiviai per puolimą sėdi ant tankų „T-34“ bokštelių – nepaisydami kulkų, šalčio ir karščio.
Nepakankamas šarvuotų transporterių skaičius ir jų naudojimo projektavimo doktrinos trūkumas nepaliko kareiviams kito pasirinkimo, rašo „Defence Blog“.
Iš 1200 JAV pagal lendlizo sutartį 1942 m. pristatytų „M3“, „M5“ ir „M9“ pusiau vikšrinių šarvuočių sovietų mechanizuotiems daliniams atiteko tik 118. Likusieji atliko pagalbines funkcijas.
Ši improvizacija tęsėsi ir Šaltojo karo metais. Po karo savo pradėjo gaminti savo pėstininkų šarvuočius, tačiau pirmuosiuose modeliuose atsirado naujų pažeidžiamų vietų. Per sovietų invaziją į Afganistaną prasta variklio apsauga ir nepakankamas šarvuotumas tapo mirtinomis kliūtimis susidūrus su minomis ar pasalomis. Kareiviai ėmė važinėti ant karo mašinų viršaus, mieliau pasirinkdami riziką būti išmestiems į orą nei sudegti gyviems viduje.
Toks judėjimo modelis išliko ir Čečėnijoje. Tame kare dėl nereguliaraus aprūpinimo amunicija ankšti vidiniai mašinų skyriai dažnai būdavo užgrūsti. Kareiviai sėdėdavo lauke – nes vidaus erdvę užimdavo įranga. Šis priverstinis prisitaikymas atskleidžia žiaurią tiesą: Rusijos „BMP“ ir „BTR“, įskaitant šiuolaikinius modelius, tokius kaip „BTR-82“ ir „BMP-3“, turi ribotą apsaugą.
„BMP-3“ turi didžiulę ugnies galią – 100 mm pusiau automatinį pabūklą ir 30 mm automatinį pabūklą. Tačiau kaip pastebėjo vienas karinis analitikas, „visa tai nesvarbu, kai šarvai negali išsaugoti gyvybės“. Vos 16 mm storio priekiniai „BMP-2“ vos apsaugo net ir tada, kai jie yra pakreipti kampu. Šoniniai ir galiniai šarvai dažnai pažeidžiami šaulių ginklais. „BTR-80“ 7 mm storio šonai vos atlaiko šautuvų ugnį, o iš 500 metrų atstumo juos lengvai peršauna sunkieji kulkosvaidžiai – pavyzdžiui, „DŠK“.
Šiandienos konfliktų metu šie trūkumai dar labiau išryškėja. Rusijos kareiviai susiduria su raketomis „Javelin“, minomis ir dronais, galinčiais atlikti tikslius smūgius. Ant mašinų viršaus važiuojantys kareiviai yra pažeidžiami, tačiau dažnai jų padėtis yra geresnė nei viduje esančių kareivių. Kai kuriais atvejais šarvuotos mašinos tapo tuo, ką Ukrainos kariai sarkastiškai vadina „mobiliaisiais griliais“.
Rusijos gamintojai ir toliau giria savo platformų mobilumą ir ugnies galią, tačiau mūšio lauke filmuota medžiaga dažnai pasakoja kitą istoriją – tokią, kad saugiausia vieta yra už šarvuočio ribų.
Nuolatinis pasikliovimas šiuo metodu rodo ne tik Rusijos mašinų konstrukcijos struktūrinį pažeidžiamumą, bet ir nuolatinį atotrūkį tarp teorinių galimybių ir mūšio lauko realybės. Kol vidinė apsauga išliks nepakankama, tol daugelis Rusijos kareivių ir toliau rinksis važiavimą ant šarvuočio viršaus – kad ir kaip jis būtų neapsaugotas, rašo „Defence Blog“.