Vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota ši sistema, neseniai pasirodė socialiniuose tinkluose. Iš pradžių ginklas buvo klaidingai atpažintas kaip „M-160“ – 160 mm divizijos minosvaidis, sukurtas 1949 m., kuris šiandien laikomas tikra retenybe.
Tačiau atidžiau įvertinus paaiškėjo, kad tai daug naujesnis ir ne mažiau retas minosvaidis „2B23 Nona-M1“.
„2B23 Nona-M1“ kūrimas buvo pradėtas 2000 m., minosvaidžio bandymai vyko nuo 2005 m. iki 2007 m.
Pasak „The Military Balance 2024“, Rusijos oro desanto pajėgos turi kiek daugiau nei 50 šių minosvaidžių, o dar iki 20 vienetų naudoja Baltarusija. Tai rodo, koks ribotas yra šio ginklo paplitimas.
Pagrindinis „Nona-M1“ išskirtinumas – vamzdis, leidžiantis šaudyti tiek standartinėmis 120 mm minomis, tiek specialiais sviediniais, naudojamais ir kitose artilerijos sistemos„Nona“ versijose.
Su įprastomis minomis maksimalus minosvaidžio veikimo nuotolis siekia iki 7 200 metrų, su didelės sprogstamosios galios skeveldriniais sviediniais – iki 8 800 metrų (šaudymo tempas – 10 šūvių per minutę), o su reaktyvinėmis minomis – iki 12 800 metrų.
Pažymėtina, kad „Nona-M1“ praktiškai neminimas Rusijos karinėje propagandoje. Tik prieš maždaug metus rusų žiniasklaidoje pirmą kartą buvo paviešintos patikimos minosvaidžio nuotraukos mūšio lauke.
Dėl minosvaidžio retumo ir mažo žinomumo šio ginklo patekimas į Ukrainos pajėgų rankas yra reikšmingas tiek techniniu, tiek simboliniu požiūriu, rašo „Defence blog“.