Jungtinės Valstijos daugybę kartų kišosi į Artimųjų Rytų reikalus – vykdė oro antskrydžius ar siuntė sausumos pajėgas į Libiją, Iraką, Kuveitą, Siriją, Afganistaną. Tarp šalių, su kuriomis Amerika kovojo ne tik diplomatinias, bet ir kariniais veiksmais, buvo ir Iranas.
Tačiau konfrontacijos su Iranu ne visada buvo palankios Pentagonui. Reikia prisiminti, kad Irano branduolinė programa – viena iš dabartinio konflikto priežasčių – buvo pradėta būtent JAV iniciatyva.
Amerikiečių įsitraukimas į Iraną prasidėjo dar XX amžiaus viduryje, kai, bijodamos komunistinio perversmo, 1953 m. JAV žvalgybos pajėgos suorganizavo demokratinį mandatą turėjusio premjero Mohammado Mosaddegho nuvertimą.
Iranas – buvęs artimas JAV sąjungininkas
Po M. Mosaddegho nuvertimo į valdžią atėjo šachas Mohammadas Reza Pahlavi. Jo valdymo laikotarpiu Iranas buvo artimas JAV sąjungininkas: šalis užsakė daug modernios amerikietiškos ir europietiškos ginkluotės. Tarp įsigytos technikos buvo naikintuvai „F-14 Tomcat“, sraigtasparniai „AH-1 Cobra“ ir tankai „Chieftain“. Beje, Iranas buvo pirmasis ne NATO šalių „F-16“ pirkėjas – tačiau šis užsakymas taip niekada ir nebuvo įvykdytas.
Iki 1978 metų Irane veikė apie 50 tūkstančių ne iraniečių karininkų ir patarėjų – daugiausia iš Jungtinių Valstijų. Be to, 1964 m. JAV gavo visišką imunitetą Irano teritorijoje – amerikiečių kariai ir jų šeimos nebuvo teisiami pagal Irano įstatymus.
Septintame dešimtmetyje, vykdant programą „Atomas taikai“, Jungtinės Valstijos pristatė Iranui pirmąjį branduolinį reaktorių su sodrintu uranu. Taip pat buvo įsteigta Irano atominės energetikos organizacija (AEOI) ir pradėtas branduolinių tyrimų centras Teherane.
Pirmas karinis susidūrimas
1979 m. įvykęs šacho nuvertimas ir islamo revoliucijos pergalė nutraukė Amerikos ir Irano bendradarbiavimą. Tuo metu Teherane buvo užimta JAV ambasada, o jos darbuotojai ir studentai tapo įkaitais.
Jungtinės Valstijos reagavo parengusios operaciją „Claw Eagle“– specialiųjų pajėgų šturmą Teherane. Į ją buvo įtraukti Delta pajėgos, reindžeriai, oro pajėgos, jūrų pėstininkai ir karinis laivynas.
Planas numatė, kad amerikiečių kariai įskris į Iraną aštuoniais sraigtasparniais „CH-53 Sea Stallion“, susitelks improvizuotoje tūpimo aikštelėje dykumoje, pėsčiomis pasieks ambasadą ir išlaisvins įkaitus. Išlaisvinti žmonės turėjo būti nugabenti į sporto stadioną, o iš ten – sraigtasparniais į susitelkimo vietą. Iš ten buvo numatyta evakuacija iš Irano transporto lėktuvais „C-141 Starlifter“. Operacijai oro paramą turėjo teikti „AC-130 Spectre“ ir lėktuvai iš lėktuvnešio „USS Nimitz“.
Tačiau 1980 m. operacija baigėsi nesėkme – keli sraigtasparniai sugedo, todėl jų nepakako užtikrinti visos misijos saugumą. Operacija buvo nutraukta.
Palikti sraigtasparniai ir įranga pateko į Irano rankas, o kartu – ir dokumentai su JAV vietinių agentų duomenimis. Amerikiečiai prarado aštuonis karius, vieną transporto lėktuvą ir šešis sraigtasparnius, nors tiesioginių mūšių nebuvo.
Operacija „Praying Mantis“
1988 m., per Irako ir Irano karą, Teheranas užblokavo naftos transportą per Hormūzo sąsiaurį ir puolė tanklaivius. Į tai sureagavo Didžioji Britanija, Prancūzija ir JAV, pradėjusios eskortuoti naftos laivus.
Iranas, negalėdamas varžytis su galingesnėmis pajėgomis, užminavo jūrų kelius. Viena mina pažeidė JAV raketinę fregatą „USS Samuel B. Roberts“, kuri nenuskendo, bet buvo laikinai pašalinta iš tarnybos.
JAV atsakė operacija „Praying Mantis“, kurios metu buvo sunaikintos Irano karinės jūrų pajėgos – fregata, patrulinis laivas ir kelios motorinės valtys.
Vienas skaudžiausių įvykių šioje epochoje buvo netyčinis 1988 m. civilinio Irano lėktuvo numušimas – JAV raketinio kreiserio „USS Vincennes“ paleistos raketos numušė Irano keleivinį lėktuvą.
Dėl klaidingos identifikacijos civilinis „Airbus A300“ buvo palaikytas Irano naikintuvu „F-14 Tomcat“. Dvi JAV paleistos raketos „RIM-66 Standard“ pražudė 290 lėktuve buvusių žmonių.
Jungtinės Valstijos sulaukė daug kritikos dėl keleivinio lėktuvo numušimo, ypač dėl reakcijos į įvykį – Vašingtonas nepripažino teisinės kaltės ir pareiškė, kad įvyko „tragiška klaida“.
Nors JAV nepateikė formalaus atsiprašymo, tuometis prezidentas Ronaldas Reaganas Iranui išsiuntė rašytinę diplomatinę notą, kurioje išreiškė „gilią užuojautą“.
1996 m. abi šalys pasiekė susitarimą Tarptautiniame Teisingumo Teisme: JAV sutiko sumokėti 61,8 mln. dolerių kaip ex gratia (geros valios) išmoką aukų šeimoms.
JAV karinių jūrų pajėgų kapitonas Willas Rogersas, davęs įsakymą, nebuvo nubaustas – priešingai, vėliau jis buvo apdovanotas už tarnybą.
Parengta pagal tech.wp.pl ir Wikipedia informaciją.