„Šis žmogus atvyko iš užsienio lieti kraują už mūsų šalį, – pasakojimą pradeda SSO karys. – Kai sužinojome, kokia konkreti užduotis mūsų laukia, buvo priimtas sprendimas ją pavadinti „Pasiuntinys“.
„Mūsų padalinys atlieka platų užduočių spektrą, ir kokių nors svarbių asmenų evakuacija ar ypač svarbių krovinių [gabenimas] taip pat įeina į mūsų užduočių spektrą“, – aiškina jis.
Pasak kario, gavus užduotų lietuvio kūnas buvo zonoje tarp Ukrainos ir Rusijos pozicijų. „Laikui bėgant priešo pozicijos vis judėjo ir judėjo, tai reiškia, kad kūnas vis labiau ir labiau atsidūrė priešo užnugaryje“, – pasakoja SSO karys.
Anot jo, buvo svarstomi įvairūs variantai, kaip atgauti kūną. „Pėsčiomis iki tikslo buvo daugiau nei 10 kilometrų – tai reiškia, kad nueiti ten nebuvo tokia didelė problema, kur kas sudėtingiau buvo vėliau tyliai pargabenti kūną atgal. Buvo iškelta užduotis susigrąžinti kario, žuvusio per kontaktą priešo teritorijoje, kūną“, – pasakoja karys.
Jo teigimu, SSO rado panašų griovį į tą, kuriame buvo kūnas. „Bandėme atidirbti patį kūno išnešimą rankiniu būdu. Darydavome analizę – skaičiuodavome, kiek viskas užtruks, kiek laiko būsime vietoje. Vertindavome, kaip aktyviai veikia priešo FPV dronai, kaip skraido jų „Mavic“, kaip dirba artilerija. Ieškojome judėjimo maršrutų. Kad ir kiek treniravomės, supratome, kad pėsčiomis einant ten, mums reikia labai daug laiko, ir buvo beveik neįmanoma ten patekti nepastebėtiems. Kad ir kokius antitermovizinius apsiaustus būtume dėvėję, kad ir ką būtume darę – nepastebėti vis tiek nebūtume nuėję. Anksčiau ar vėliau vis tiek mus galėjo aptikti“, – pasakoja karys.
Specialisto teigimu, prieš bet kokį judėjimą, bet kokį kovinės užduoties vykdymą atliekama žvalgyba. „Jei nesame tikri, kad ten, vienoje ar kitoje vietoje, gali pravažiuoti transporto priemonė, tada atliekame antžeminę žvalgybą pėsčiomis. O mes nebuvome tikri, kad mūsų bagis normaliai judės pasirinktu maršrutu. Reikėjo judėti sunkiai pravažiuojamomis vietovėmis“, – aiškina SSO atstovas.
Kad būtų išvengta užminuotų vietovių – rusai nuolat vykdo nuotolinį minavimą tiek priešpėstinėmis, tiek prieštankinėmis minomis – buvo svarstomi trys misijos vykdymo variantai. Atsižvelgus į informaciją, gautą iš pėstininkų apie ankstesnių evakuacijos komandų maršrutus, buvo nuspręsta parengti kelis galimus veiksmų planus.
Pirmasis variantas – vykdymas pėsčiomis, judant prisidengus elektroninių trukdžių sistemomis, lydint pačių ukrainiečių žvalgybiniams dronams. „Būtų reikėję viską nešti rankose, ir šis variantas buvo mažiau priimtinas“, – apibendrina karys.
Antrasis variantas – taip pat pėsčiomis, bet laipsniškesnis. Maršrutas turėjo būti įveikiamas dalimis, su perėjimais nuo pozicijos iki pozicijos.
Ir trečias variantas – tai ekstremalus, greitas variantas, kurį ukrainiečiai galiausiai ir panaudojo. „Buvo svarstytas toks variantas: naudoti bagį, keturratį ar „Hummerį“. Iš šių trijų transporto priemonių pasirinkome bagį, nes jis talpesnis ir turi geresnį pravažumą“, – aiškina karys.
Būrys palaikė ryšį su kitais padaliniais, kurie ten jau tiesiogiai dirbo – ir pasak kario, daug šaltinių teikė skirtingą informaciją, todėl SSO turėjo eiti ten, atlikti papildomą žvalgybą, sužinoti, kas apskritai ten vyksta.
„Pėsčiomis nuėjome tą kelią, kuriuo turėjome važiuoti. Pamatėme, kur bus sunku pravažiuoti, kur galime greičiau judėti, kur reikės padidinti greitį, kur reikės sumažinti, kur bus galima iššokti – analizavome šį maršrutą, kad kuo greičiau atliktume šią žuvusio kario evakuaciją“, – pasakoja specialistas.
„Kai rengėmės šiai užduočiai, kai treniravomės, žinojome, kad kuo daugiau žmonių dalyvaus, tuo labiau pastebimi būsime, bet taip pat supratome, kad mažiau nei šešiems kariams nešti žuvusio, kuris svėrė 80 kg, kūną 2–3 kilometrų atstumu, nebus taip lengva, todėl pasirinkome tokį žmonių skaičių, – pasakoja SSO atstovas. – Dirbo medicininės evakuacijos komanda, veikė priešdroninės priemonės, saugojusios mus nuo priešo FPV dronų. Medicininės evakuacijos grupė ir šarvuotųjų pajėgų grupė buvo pasiruošusios veikti – jei būtų nutikę kas nors netikėto, jos visada būtų galėjusios mus ištraukti.“
Anot jo, pasiruošimo ir planavimo etape štabas priėmė sprendimą pirmiausia aptikti priešo dronų pilotus ir juos sunaikinti – kuo labiau sumažinti priešo pajėgumis.
„Tai pradėjome daryti beveik iškart po to, kai gavome šį kovinį įsakymą. Taip pat planavome tam tikrus klaidinančius veiksmus. Buvo įtraukta mūsų šarvuota grupė, greitojo reagavimo grupė su „Hummeriais“, kuri atitraukė priešo dėmesį nuo mūsų grupės antžeminės grupės dalies“, – pasakoja karys.
Jo teigimu, kitame rajone buvo priimtas sprendimas atlikti ugnies smūgį minosvaidžiu – bet ne skeveldrinėmis minomis, o dūminėmis, nes pagrindinė žvalgybos priemonė naktį pas rusus yra terminės kameros, kaip ir pas ukrainiečius. „Ir pagrindinė to idėja buvo, kad tuo metu, kai mūsų grupė artėtų prie tikslo, priešas nukreiptų savo dėmesį į didelę dūmų uždangą, kurią skleistų dūminė mina iš mūsų minosvaidžio“, – aiškina specialistas.
Pasak jo, kas penkias minutes ukrainiečių specialistai stipriai dengdavo bagį elektroniniu triukšmu, todėl net pačių ukrainiečių dronas negalėdavo prie jo priartėti. Ukrainiečių „Mavic“ stebėjo evakuaciją bandančius atlikti karius maždaug iš kilometro atstumo, pasitelkę vaizdinį priartinimą. „Tai reiškia, kad matėme tik mažus taškelius, kurie judėjo vietovėje. Vienintelis dalykas, ką turėjome komunikacijai, buvo „Harris“ radijo stoties ryšys, kuris iš esmės buvo stabilus“, – pasakoja SSO atstovas.
Nuo pat pradžių buvo planuota pradėti užduoties vykdymą pirmą valandą nakties. „Tai geriausias laikas mūsų kariams judėti, nes priešas taip pat pavargsta. Ir turėjome tik du laiko langus, atsižvelgiant į orą. Pirmą valandą nakties išvažiavome į starto tašką, iš kurio turėjome dviem bagiais išvykti suplanuotu maršrutu. Ištisą valandą stovėjome griovyje ir klausėmės, kas vyksta tame rajone, kaip dirba priešas. Pasiklausę valandą, atlikome analizę, ir iškart oro sąlygos pradėjo mums darytis palankesnės“, – dėsto karys.
Iš kart po SSO startavimo, pradėjo šaudyti ukrainiečių minosvaidis, kad atitrauktų priešo dėmesį. Buvo mėtomos dūminės minos, taip pat ir kovinės. Taip pat buvo suplanuotas dėmesio atitraukimas dviem „Hummeriais“ – puolamieji veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti priešą, kad jis mažiau dėmesio kreiptų į kūno evakuaciją atliekančius karius.
„Maršrutą suplanavome idealiai, ir oro sąlygos mums buvo palankios, nebuvo priešo „Mavic“, nebuvo priešo FPV. Atvykę į vietą, sektorių užėmėme vos per minutę, toliau patikrinome, ar kūnas neužminuotas, ir pradėjome evakuaciją. Po 4 minučių priešas pradėjo į mus šaudyti. Kadangi su savimi turėjome automatinius šaulių ginklus ir vieną kulkosvaidį, sugebėjome nuslopinti priešo ugnį, sėkmingai atlikti greitą evakuaciją ir pasitraukti. Kai mūsų bagiai išvažiavo, priešas aktyviai pradėjo į mus šaudyti minosvaidžiais“, – pasakojama vaizdo įraše.
„Jei mes gauname bet kokią užduotį, mes žiūrime į ją rimtai. Atliekame analizę, planavimą, pasiruošimą. Tik po to, kai visa tai suplanuota ir esame tikri, kad viskas bus saugu, tada mes dirbame. Ar yra buvę panašių užduočių? Taip, kartais tokios užduotys pasitaiko. Vykdome jas nuo 2014 metų. Eidavome, ieškodavome mūsų numuštų orlaivių pilotų priešo teritorijoje. Visada, kai vyksta koviniai veiksmai, atsiranda panašių užduočių“, – pasakoja SSO karys.
Anot jo, tai buvo vienareikšmiškai svarbi operacija, nes buvo evakuojamas užsieniečio, kuris paaukojo gyvybę gindamas Ukrainą, kūnas. „Tėvai turi atgauti savo sūnaus kūną. Šis žmogus atvyko iš užsienio pralieti kraujo už mūsų šalį – ir žinoma, mums tai buvo svarbus, ir galima sakyti, net principinis klausimas“, – apibendrina Ukrainos specialiųjų pajėgų karys.