Nuo paskutinių Rusijos lenktynių dėl Rytų Europos užvaldymo, kai per regioną dar švilpė Antrojo pasaulinio karo kulkos ir važinėjo sovietų tankai, Jungtinės Valstijos išplėtė savo branduolinį skydą, kad jis apimtų didžiąją dalį Europos demokratinių valstybių.
Šios „laisvojo pasaulio“ valstybės įkūrė NATO karinį aljansą būtent tam, kad apsaugotų viena kitą nuo Rusijos ekspansionizmo.
Tačiau dabartinis JAV prezidentas nuolat siunčia prieštaringus signalus dėl to, ar jis laikysis NATO sutarties 5 straipsnio, kuris įpareigoja kolektyviai ginti bet kurią narę, jei ji būtų užpulta.
Rusijos atsinaujinusios ambicijos plėstis už savo sienų ir galimas JAV atsitraukimas nuo sąjungininkų gynybos įsipareigojimų skatina vis daugiau Europos gynybos planuotojų svarstyti galimybę sukurti „Eurobombą“, teigia Londone (Anglija) įsikūrusio Tarptautinio strateginių studijų instituto (IISS) branduolinių ginklų ekspertas Alexanderis Bollfrassas.
Apie augančią Rusijos karinę grėsmę ir imperines ambicijas neseniai kalbėjo ir naujasis NATO generalinis sekretorius Markas Rutte. Birželio viršūnių susitikime jis paragino kiekvieną sąjungininkę skirti bent 5 proc. savo BVP gynybai, iš dalies siekiant pasiruošti galimai Kremliaus atakai prieš NATO šalį.
„Prieš porą savaičių girdėjome, kaip apie tai kalbėjo Vokietijos gynybos vadas ir daugelis kitų aukšto rango kariuomenės vadovų, taip pat aukštas pareigas užimantys žvalgybos bendruomenės atstovai. Jie perspėjo, kad po 3, 5 ar 7 metų Rusija galės sėkmingai mus užpulti, jei šiandien nepradėsime daugiau investuoti“, – tada teigė M. Rutte.
Ar siekdama užkirsti kelią tokiam puolimui, naujoji Europos valstybių koalicija iš tiesų galėtų sukurti branduolinį arsenalą, pajėgų atgrasyti Rusiją – valstybę, turinčią didžiausią atominį ginklų arsenalą pasaulyje?
Ar jos galėtų lenktyniauti, kad ištobulintų kovines galvutes, naikintuvus ir tolimojo nuotolio raketas, kurios yra būtinos norint sukurti patikimą gynybą prieš Rusijos pajėgas?
IISS strategijos, technologijų ir ginklų kontrolės vadovas A. Bollfrassas sako, kad yra modeliavęs „Euroatgrasymo“ scenarijus, remdamasis ES šalių turimu urano-235 išteklių prieinamumu, bendrais raketų technologijų pasiekimais ir patirtimi kuriant orlaivius, galinčius gabenti branduolines galvutes.
Jo prognozė – nauja Europos gynybos sąjunga nuo Skandinavijos iki Viduržemio jūros galėtų per trejus metus sukaupti branduolinių galvučių arsenalą (o tai prilygtų JAV Manheteno projekto spartai) ir sukaupti atominių ginklų atsargas, kurios būtų vos dešimtadaliu mažesnės už dabartinį Amerikos arsenalą.
A. Bollfrassas teigia, kad Europoje yra beveik visi pažangių technologijų komponentai ir žinios, mokslininkai ir ginklų konstruktoriai, kurie kartu galėtų sukurti kylančią pasaulio branduolinę valstybę.
Vokietija ir Nyderlandai jau vykdo urano sodrinimą ir teoriškai galėtų gaminti branduoliniams ginklams tinkamą medžiagą.
Švedija galėtų atgaivinti savo plutonio gavybos programą, priduria A. Bollfrassas. Be to, ji gamina pažangiausius kovinius reaktyvinius lėktuvus „Gripen“, kurie galėtų būti naudojami kartu su Vokietijos kuriamais lėktuvais „Eurofighter“ kaip branduolinių ginklų gabenimo ir paleidimo platformos.
Pirmosios balistinės raketos „V-2“ kūrėja Vokietija taip pat galėtų bendradarbiauti su raketų konstruktoriais Švedijoje ar Italijoje, kad ištobulintų kitą ginklų platformą.
Italija, gaminanti raketas „Vega“, taip pat gali prisidėti prie tarpžemyninių branduolinių raketų (ICBM) kūrimo. „Jų sukurta patirtis būtų labai vertinga kuriant ICBM“, – teigia A. Bollfrassas.
Tačiau kuri tokios naujos branduolinės konfederacijos partnerė galėtų sukurti sudėtingas kovines galvutes, kuriomis būtų apginkluoti reaktyviniai bombonešiai ir raketos, skirtos apsiginti nuo didėjančios Kremliaus agresijos?
A. Bollfrasass teigia, kad Jungtinė Karalystė ir Prancūzija jau yra sukūrusios branduolines galvutes, tačiau nė viena iš jų greičiausiai nevadovautų „Eurobombos“ kūrimo projektui.
Ir Londonas, ir Paryžius „tebėra pasirašę NPT [Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį], kurios pirmajame straipsnyje sakoma: „Kiekviena branduolinį ginklą turinti valstybė, šios sutarties šalis, įsipareigoja neperduoti jokiam gavėjui branduolinių ginklų ar kitų branduolinių sprogstamųjų įtaisų“.
Jis priduria, kad sutarties šalys taip pat įsipareigoja „jokiu būdu nepadėti ir neskatinti jokios valstybės, neturinčios branduolinio ginklo, gaminti ar kitaip įsigyti branduolinių ginklų ar kitų branduolinių sprogstamųjų įtaisų“.
„Tai riboja, kiek britai ir prancūzai galėtų prisidėti, – pabrėžia A. Bollfrassas. – Žinoma, jie gali paskirti savo arsenalo dalį platesniam atgrasymui, kuris apimtų ir sąjungininkų teritoriją.“
Tačiau nepaisant Vokietijos ir Lenkijos vadovų prašymų suteikti jiems prieglobstį po Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos skydais, nė viena iš branduolinių valstybių iki šiol oficialiai nepritarė savo atominio kupolo išplėtimui.
Tad bet kokiam „Eurobombos“ kūrimo projektui greičiausiai vadovaus ne Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos fizikai.
A. Bollfraso teigimu, bet kuri prie šios kampanijos prisijungianti valstybė, kuri taip pat yra pasirašiusi Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, turėtų pasitraukti iš šios sutarties.
Jis priduria, kad kai Europos šalys pradės atsisakyti NPT, visa Europa iš vienos iš stipriausių pasaulyje branduolinio nusiginklavimo šalininkių greitai taps nauju kietosios branduolinės galios simboliu.
Kuriant atominių ginklų atsargas, šios branduolinės konfederacijos sąjungininkės taip pat turėtų susitarti dėl kolektyvinės branduolinės doktrinos, kurioje būtų išdėstytos esminės šių ginklų panaudojimo sąlygos, ir suformuoti vadovavimo ir kontrolės centrą, kuris galėtų žaibiškai priimti sprendimus dėl atsakomojo smūgio sudavimo užpuolikui, kuris pirmas panaudojo branduolinį ginklą.
Jis prognozuoja, kad atominės jėgos iškilimas ir masinis Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties atsisakymas galėtų sukelti naujas branduolinio ginklavimos varžybas, kurios atsilieptų visam pasauliui.
Tačiau kiek iš tikrųjų realu, kad šis „Eurobombos“ kūrimo scenarijus galėtų būti įgyvendintas dabartinėje Europoje?
A. Bollfrasas prognozuoja, kad „šiuo metu naujo branduolinio arsenalo Europoje galimybė yra menka.“
„Nepaisant visos kritikos Europai, – priduria jis, – Trumpo administracija kol kas nepaneigė savo branduolinės apsaugos garantijų sąjungininkams.“
Vis dėlto kibirkštis, galinti uždegti Europos branduolinės atgrasymo iniciatyvą, gali atsirasti akimirksniu.
„Jei Europa kada nors liktų be JAV branduolinės apsaugos, nepriklausomas branduolinis arsenalas taptų realia galimybe“, – mano ekspertas.
Parengta pagal „Forbes“.