Elektros energija – naujoji XXI a. valiuta

Praėjusio amžiaus geopolitinę ekonomiką formavo nafta. Ji buvo pagrindinis resursas, lemiantis valstybių įtaką, pramonės vystymąsi ir tarptautinę galių pusiausvyrą. Kiekviena krizė Persijos įlankoje ar Artimuosiuose Rytuose iškart atsiliepdavo pasaulio ekonomikai. Nafta buvo daugiau nei kuras – ji tapo strategine valiuta, kuria valstybės matuodavo savo galią. Šiandien šią vietą užima elektra. Nuo pramonės ir gynybos technologijų iki duomenų centrų ir DI – viskas priklauso nuo elektros prieinamumo. Jei XX a. klausimas buvo „kas turi naftą?“, tai XXI a. – „kas turi elektrą?“.

Globali energijos paklausa kyla eksponentiškai, o vienu didžiausių šuolio katalizatorių yra DI revoliucija. DI lenktynės tarp JAV, Kinijos ir Europos verčia technologijų gigantus investuoti beprecedenčius kapitalus.

Kinijos startuolis „DeepSeek“ investavo 1,6 mlrd. dolerių į savo DI įrangą. Jungtinėje Karalystėje plėtojamas 4 mlrd. svarų vertės projektas, tapsiantis vienu didžiausių duomenų centrų Europoje. Kaip elgiasi JAV? Amerikos atsakas tiesiog įspūdingas – „Microsoft“ skiria 80 mlrd. JAV dolerių DI infrastruktūrai, „Meta“ – 60–65 mlrd., o vyšnia ant torto tampa OpenAI „Stargate Megafactory“, kurio vertė siekia 500 mlrd. dolerių. Projekto tikslas – užtikrinti Amerikos lyderystę DI, sukurti šimtus tūkstančių darbo vietų ir suteikti strateginę galimybę saugoti nacionalinį saugumą.

Duomenų centrai jau dabar sunaudoja apie 3 proc. visos ES elektros, o artimiausiais metais šis skaičius pasieks 5 proc. JAV mastas dar didesnis – iki 2035 m. poreikis gali padvigubėti. Paradoksalu tai, kad kiekviena DI pažanga reiškia didesnę energijos sąnaudą: nauji modeliai yra galingesni, bet ir brangesni energetiškai. Energetikos ribos ir geopolitinė transformacija

Auganti priklausomybė elektros energijai atskleidžia esminę problemą – nepastovumą. Saulės ir vėjo energija sparčiai plečiasi, tačiau jų gamyba momentinė, o saugojimo infrastruktūra – vis dar ribota. Baterijų technologijos nėra pajėgios užtikrinti ilgalaikio rezervo, o tinklai dažnai neatsilaiko prieš staigius šuolius.

Todėl vis garsiau kalbama apie branduolinės energetikos renesansą. Prancūzija planuoja naujų atominių elektrinių statybas, JAV ir Europa aktyviai tiria mikroreaktorių galimybes. Vienas pavyzdžių – Prancūzijos bendrovė „Naarea“, kuri kartu su „Phoenix Manufacture“ vysto XAMR išlydytos druskos mikroreaktorių projektą. Partnerystė apima pagrindines fazes – nuo projektavimo ir prototipų kūrimo iki pirmojo modelio bei masinės gamybos.

Tai rodo, kad mikroreaktorių technologijos pamažu pereina iš tyrimų stadijos į industrinę plėtrą, galinčią užtikrinti nepriklausomą elektros tiekimą DI infrastruktūrai ir pramonės objektams. Tokios technologijos galėtų suteikti tai, ko reikia DI amžiui – stabilią, nuolatinę ir didelio masto elektros gamybą.

Branduolinė energetika, kuri dar prieš dešimtmetį Europoje atrodė „nepageidautina“, šiandien tampa neišvengiama investicine kryptimi.

Nepaisant branduolinės energetikos grįžimo, žaliasis kursas Europoje tvirtai laikosi. 2024 m. ES pirmąkart pasiekė, kad dauguma elektros būtų pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių: 47,3 proc. sudarė žalioji energija, 23 proc. – branduolinė, o iškastiniai ištekliai tesudarė 29,2 proc.

Tai rodo, kad energetinė transformacija jau vyksta, bet ji nėra paprasta. Iš vienos pusės, politinis spaudimas pereiti prie švarių šaltinių, iš kitos – technologinis poreikis turėti stabilų energijos pagrindą. Todėl formuojasi dviguba strategija: atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra derinama su branduolinės energetikos stiprinimu.

Elektra tampa ne tik ekonomikos, bet ir geopolitikos įrankiu. Kur bus prieinami stabilūs energijos šaltiniai, ten kelsis duomenų centrai, gamyklos ir skaitmeninė infrastruktūra. Valstybės, kurios užsitikrins energijos nepriklausomybę, įgis konkurencinį pranašumą ne tik rinkose, bet ir tarptautinėje arenoje.

Jei nafta diktavo pramonės revoliuciją XX a., tai elektra diktuos technologinę revoliuciją XXI a. Todėl energiją šiandien galima drąsiai vadinti naująja XXI a. valiuta. Šiandien investuotojams, verslui ir politikams svarbiausias klausimas yra nebe „ką gaminti?“ ar „kur investuoti?“, bet kokiais energijos resursais ši veikla bus užtikrinta. Kas turės elektrą – tas turės galią.