„Neuromancer“ prasideda puikia, labai įsimintina fraze: „Dangus virš uosto buvo televizoriaus, nustatytu į neveikiantį kanalą, spalvos.“
Romanas pirmą kartą buvo išleistas 1984 m., kai kompiuteriais naudojosi dar gana nedaug žmonių. Žinoma, Williamas Gibsonas šią knygą parašė rašomąja mašinėle. Nepaisant to, joje piešiamas ryškus futuristinis pasaulio, kuriame duomenys yra valiuta, o verslas vykdomas „kibererdvėje“ – nors į įmones taip pat galima įsilaužti ir jos gali būti apiplėštos – portretas. O fone paslaptingai mirga galingos dirbtinio intelekto sistemos, kurių dar niekas tikrai nesupranta.
„Neuromancer“ sukėlė revoliuciją mokslinės fantastikos srityje, davė pradžią kiberpanko žanrui, o po daugiau nei 40 metų pasirodė esąs viena iš labiausiai pranašiškų kada nors parašytų knygų. Dabar pagal ją „Apple TV+“ kuria serialą. Taigi, kaip ši knyga atrodo pasaulyje, kuriame daugelis iš mūsų nešiojasi kompiuterius kišenėse, o laikas, praleidžiamas kibererdvėje (terminas, išpopuliarintas „Neuromancer“), yra norma?
„Paskutinįkart skaičius daugiau nei prieš 20 metų, iš pradžių buvo sunku. Knyga parašyta stilingai, bet klaustrofobiškas pasakojimas apie buvusį kompiuterių hakerį, klajojantį po barus ir įsivėlusį į bėdą su gangsteriais, neatrodo toks įtraukiantis. Pradėjau mąstyti, kad romanas tikrai atlaikė laiko išbandymą. Juk jo vaizdiniai ir koncepcijos jau nebėra nauji ir stebinantys – nes buvo begalę kartų kopijuojami televizijoje, kitose knygose ir filmuose, be to, juos pralenkė realus gyvenimas“, – pasakoja E. H. Wilson.
Bet tada knyga apžvalgininkę įtraukė. „Yra scena, kurioje herojus skambina telefonu iš viešbučio fojė, kai staiga suskamba kitas telefonas... ir tai skambina DI. Tai yra jaudinantis momentas, primenantis, kad filmas „Matrix“ buvo labai stipriai įkvėptas knygos „Neuromancer“, – rašo E. H. Wilson.
Veiksmas persikelia į kosmosą, ir galime iš arti pamatyti daugiau dirbtinio intelekto. „Skaitydama supratau, kad knygos pagrindinės idėjos išlieka tokios pat aktualios ir provokuojančios, kaip ir 1984 metais. Vienas pavyzdys: idėja apie jėgą, vadinamą „Turing“, kuri kontroliuoja dirbtinį intelektą.
Galų gale supratau, kodėl tokie žmonės kaip rašytojas Adrianas Tchaikovsky skaito „Neuromancer“ vėl ir vėl. Reikia skaityti lėtai ir atidžiai nes tai klasika, kuri vis dar turi daug ką pasakyti. Lieka klausimas: kaip W. Gibsonas tai sugalvojo, kai jo naudojama technologija vis dar buvo rašomoji mašinėlė?“, – klausia apžvalgininkė.
Laimei, per pastaruosius dešimtmečius jis turėjo daug laiko tai pakomentuoti. „Aš iš tikrųjų galėjau parašyti „Neuromancer“, nes nieko nežinojau apie kompiuterius“, – prieš penkerius metus jis sakė leidiniui „The Guardian“. – Aš dekonstravau tų žmonių, kurie jau dirbo šioje srityje, kalbos poetiką. Stovėdavau viešbučio bare per Sietlo mokslinės fantastikos konferenciją ir klausydavausi tų vaikinų, kurie buvo pirmieji kompiuterių programuotojai, kuriuos kada nors mačiau, kalbant apie savo darbą. Neturėjau jokio supratimo, apie ką jie kalba, bet tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau žodį „sąsaja“ vartojamą kaip veiksmažodį. Ir aš apsvaigau.“
Žinoma, tokie nusiklausymai lėmė ir kai kurias nesąmoningas romano vietas – pavyzdžiui, kai herojus šaukia: „Duokite man modemą! Aš esu giliame mėšle!“ Bet tai buvo laikai, kai W. Gibsonas negalėjo tiesiog pažiūrėti, ką reiškia „modemas“ „Google“ paieškos sistemoje.
„Trumpai tariant, romanas yra fantastiškas. Tikėkimės, kad būsimas televizijos serialas bus jo vertas“, – apibendrina E. H. Wilson.