Pasak pranešimo, „monumentinis“ statinys buvo atrastas rugsėjo mėnesį Kani Shaie archeologinėje vietovėje šiaurinėje Sulaymaniyaho provincijoje, Zagroso kalnų papėdėje šiauriniame Irake.
Ši struktūra datuojama maždaug 3300–3100 m. pr. m. e. – Uruko laikotarpiu, kuris pavadintas pagal Uruko miestą pietų Mesopotamijoje.
Senovės Urukas buvo miestas, kuriame gyveno iki 80 000 žmonių, užimantis iki 400 hektarų plotą su tinkliniu gatvių ir zonų, skirtų įvairioms funkcijoms – pavyzdžiui, administracinėms ir gyvenamosioms rajonams – išdėstymu, kaip savo pagrindiniame darbe „Senovės Artimųjų Rytų ankstyvoji istorija“ teigė vokiečių archeologas Hansas Nissenas.
Susiję straipsniai
Kasinėjimų vadovai nurodė, kad statinys buvo rastas Kani Shaie esančio piliakalnio viršuje, o jo architektūros stilius rodo, kad tai buvo kažkoks oficialus pastatas, galbūt „kulto pastatas“ arba šventykla.
Cilindrinis antspaudas
Mokslininkai taip pat rado auksinio pakabuko fragmentus, kurie gali atspindėti bendruomenės „socialinį turtų demonstravimą“, ir cilindrinius antspaudus iš Uruko laikotarpio, kurie buvo susiję su administravimu ir politine galia.
Kolmbros universiteto nuotr.
Be to, komanda atrado senovinius „sienų kūgius“ – dekoratyvinius ornamentus, sudarytus iš deginto molio ar akmens kūgių, kurie buvo įspausti smailiu galu į šviežią tinką ant sienos. Plokščios kūgių dalys buvo nudažytos, sukuriant mozaikos efektą ant sienos – dažnai su geometriniais raštais, tokiais kaip trikampiai ir zigzagai. Sienų kūgiai yra dar vienas įrodymas, kad pastatas buvo „viešoji arba ceremoninė struktūra“, teigiama mokslininkai.
Kani Shaie buvo beveik už 480 kilometrų į šiaurę nuo Uruko – o tai būtų buvę apie 15 dienų kelionė pėsčiomis. Tačiau nauji radiniai rodo, kad Uruko laikotarpiu tai nebuvo periferinė vieta, kaip anksčiau dėl jos atstumo manė archeologai. Atrodo, kad ši gyvenvietė buvo dalis plačios kultūrinės ir politinės tinklo, kuris apėmė visą senovės Mesopotamiją.
Kolmbros universiteto nuotr.
„Kani Shaie laikoma svarbiausia archeologine vietove į rytus nuo Tigro upės, padedančia suprasti žmonių apgyvendinimo seką nuo ankstyvojo bronzos amžiaus iki 3 tūkstantmečio pr. m. e.“, – teigia tyrėjai.
Senovės Urukas
Archeologai nuo 2013 m. vykdo kasinėjimus šioje vietovėje – ir rado įrodymų, kad ji buvo apgyvendinta nuo eneolito laikotarpio apie 6500 m. pr. m. e. iki apie 2500 m. pr. m. e.
Urukas (šiuolaikinė Warka pietų Irake) galėjo būti pirmasis miestas pasaulyje, kuris turėjo didelę įtaką šumerams ir vėlesnėms Mesopotamijos civilizacijoms. Uruko gyventojai laikomi dantiraščio, kuris galėjo būti pirmoji rašto sistema ir buvo naudojamas visoje Mesopotamijoje tūkstančius metų, išradėjais. Jie taip pat laikomi pirmųjų rašytinių skaičių – kurie, atrodo, buvo naudojami žemės ūkio produktų apskaitai – kūrėjais.
Urukas taip pat buvo pirmasis, kuriame atsirado zigurato stiliaus pastatai, kuriuos vėliau Mesopotamijos civilizacijos naudojo šventykloms. Tai galėjo būti pirmoji vieta, kurioje šventikai buvo išskiriami specialiais drabužiais ir religine ikonografija, rašo „Live Science“.