„Duobių juosta“, vingiuojanti per Monte Sierpe (Gyvatės kalno) šlaitais kaip gyvatė, intriguoja archeologus nuo 1933 m., kai buvo paskelbta jos aerofotografija. Buvo iškelta įvairių hipotezių apie šių duobių paskirtį, įskaitant spėjimus, kad tai yra kapai ar gynybinės struktūros – arba kad buvo naudojamos vandens saugojimui ar sodininkystei inkų imperijos laikotarpiu, kuris truko nuo 1438 iki 1533 m.
„Ši 1,5 kilometro ilgio duobių juosta jau dešimtmečius glumina žmones“, – sako Jacobas Bongersas iš Sidnėjaus universiteto.
Norėdami geriau suprasti šių duobių paskirtį, jis su kolegomis ištyrė 19 duobių nuosėdų mėginius ir pasitelkę dronus, padarė aiškiausią iki šiol aeronuotrauką, kurioje matyti apie 1–2 metrų skersmens ir 0,5–1 metro gylio duobių grupė.
Analizė atskleidė, kad čia yra maistinių kultūrų, įskaitant kukurūzus, amarantą, čili pipirus ir saldžiąsias bulves, bei laukinių augalų – pavyzdžiui, švendrų, kurie tradiciškai naudojami krepšiams ir plaustams gaminti – žiedadulkių.
J. Bongersas teigia, kad duobės yra per toli nuo derlingų vietovių, kuriose augtų augalai, kad vėjas galėtų pernešti žiedadulkes. Jis spėja, kad vietos činčų (chincha) kultūros grupės, gyvavusios nuo maždaug 900 iki 1450 m. e. m., išklodavo duobes augalinėmis medžiagomis ir jose laikydavo prekes, atgabentas pintais krepšiais, kuriuos nešdavo lamos.
„Duomenys patvirtina hipotezę, kad žmonės atgabeno prekes į šią vietą ir sudėjo jas į duobes, – sako jis, o krepšių naudojimas taip pat paaiškintų, kodėl šioje vietoje nėra daug keramikos dirbinių. – Manome, kad iš pradžių tai buvo barterinis turgus. Vėliau jis buvo paverstas didelio masto apskaitos įrankiu inkų valdymo laikotarpiu.“
Apie 1480 m. činčai buvo užkariauti inkų, išlaikydami savo autonomiją, tačiau istoriniai šaltiniai rodo, kad jie taip pat mokėjo mokesčius, sako J. Bongersas. Apskaitos priemonės idėja kilo iš aerofotografijų, kurios leido tiksliau suskaičiuoti duobių skaičių – paaiškėjo, kad jų yra apie 5200 – ir jų išdėstymo įvairovę.
Duobės suskirstytos į mažiausiai 60 sekcijų arba blokų. Tyrėjai teigia, kad jų išdėstymas atspindi kai kurias inkų skaičiavimo priemones, pagamintas iš virvių su mazgais, vadinamų kipu (quipu, khipu), kurios mokslininkų lyginamos su skaičiuotuvais arba abakais. Tačiau J. Bongersas teigia, kad geresnė analogija duobėms galėtų būti skaičiuoklė, skirta registruoti vietos bendruomenių duoklę maistu ar prekėmis.
„Yra įdomių matematinių modelių. Yra keletas sekcijų su keliais aštuonių duobių eilėmis, o kitose sekcijose skaičius keičiasi. Aštuonios duobės, tada septynios, tada aštuonios ir septynios, tada aštuonios. Tai rodo, kad už to slypi tam tikras ketinimas“, – sako J. Bongersas.
Jis mano, kad skirtingos sekcijos atitinka skirtingas žmonių grupes iš tankiai apgyvendinto ir produktyvaus žemės ūkio regiono aplink Monte Sierpę. Šaltiniai rodo, kad kaimyninėse Pisco ir Chincha slėniuose gyveno apie 100 000 žmonių, sako jis.
Konkretus kipu, kuris, kaip sakoma, primena duobių išdėstymą, buvo rastas Pisco slėnyje ir yra padalytas į sekcijas, panašias į duobes šioje vietoje – bet tas kipu iš viso turi 80 dalių.
„5200 duobių tikrai yra pakankamai didelės, kad į jas būtų galima įdėti prekes, tačiau jos nėra išdėstytos aiškiai dešimtainiu būdu, o inkai turėjo dešimtainę sistemą, todėl tikėčiausi, kad viskas būtų griežtai suskirstyta į dešimtaines grupes, – sako Karenleigh Overmann iš Kolorado universiteto JAV. – Duobės suskirstytos į 60 skyrių, o kipu – į 80, o tai yra gana didelis skaičių skirtumas.“
J. Bongersas sutinka su tuo, tačiau priduria, kad mes iš tikrųjų nežinome, per kokį laikotarpį buvo pastatyta ši vieta, o duobių išdėstymas ar naudojimas galėjo keistis kartu su atitinkamais kipu. „Mes matome galutinę formą, bet ji galėjo prasidėti kaip tik keletas sekcijų ir laikui bėgant keistis kartu su gyventojų skaičiumi“, – sako jis.
Prekės galėjo būti surenkamos čia, o ne miesto teritorijoje, nes ši vieta yra netoli ispanų užkariavimo laikotarpio kelių tinklo sankirtos ir tarp dviejų pagrindinių inkų administracinių vietų: Tambo Colorado ir Lima La Vieja.
K. Overmann sako, kad tyrime gerai išnagrinėtos ir atmestos alternatyvios idėjos dėl duobių paskirties, bet jos nuomone, gali būti ir paprastesnis paaiškinimas. „Peru yra daug tradicijų kurti milžiniškus petroglifus, kuriuos galima matyti iš tolo, – sako ji. – Galbūt jie tiesiog tai darė.“
Tai iš tiesų galėjo būti viena iš priežasčių, sutinka J. Bongers. „Bet dvi priežastys gali būti teisingos tuo pačiu metu. Tai didžiulė, milžiniška gyvatė, bet ji turėjo funkcinę paskirtį, todėl aš šią vietą vertinu kaip tam tikrą socialinę technologiją. Jie neturėjo interneto, neturėjo mobiliųjų telefonų, tad kaip žmonės sužinodavo, kada ir kur susitikti? Pastatykime milžinišką objektą, kurį galima pamatyti iš kelių kilometrų atstumo.“
Tyrimas publikuotas žurnale „Antiquity“.
Parengta pagal „New Scientist“.