„Tai ne tik trūkstama dėlionės dalis, bet ir trūkstama dėlionės pusė“, – sako Barry Molloy iš Dublino universiteto, kuris nedalyvavo šiame darbe.
Bronzos amžiuje buvo daug garsių civilizacijų, įskaitant Šangų ir Džou dinastijas Kinijoje, babiloniečius ir šumerus dabartiniame Irake bei daugybę kultūrų aplink Viduržemio jūrą, įskaitant egiptiečius, Mino, mikėnų kultūras ir hetitus.
Tačiau buvo manoma, kad Centrinės Azijos stepės buvo labai mobilių bendruomenių, gyvenusių palapinėse ar jurtoje, teritorija. Semijarka – arba „Septynių tarpeklių miestas“ – atrodo labai išsiskiriančiai ir galėjo vaidinti lemiamą vaidmenį bronzos dirbinių plitimui tarp civilizacijų.
Taip yra todėl, kad ši vietovė, pirmą kartą identifikuota šio amžiaus pradžioje pradžioje, yra virš Irtyšiaus upės, kuri išteka Altajaus kalnuose Kinijoje, teka Kazachstano lygumomis ir per Sibirą pasiekia Arktį.
Miljana Radivojević iš Londono universiteto koledžo ir jos kolegos nuo 2016 m. atlieka šios vietovės kartografavimą ir tyrimus. Jie atrado, kad Semijarka turėjo ilgus žemės pylimus, tikriausiai skirtus gynybai, mažiausiai 20 uždarų namų kompleksų, tikriausiai pastatytų iš molinių plytų, ir centrinį monumentinį pastatą, kuris, jų manymu, galėjo būti naudojamas ritualams ar bendruomenės valdymui. Ten rasti keramikos dirbiniai rodo, kad vietovė datuojama daugmaž 1600 m. pr. m. e.
Svarbiausia, kad vietovėje rasti tigliai, šlakas ir bronzos dirbiniai rodo, kad didelė teritorija buvo skirta vario ir alavo bronzos – lydinio, kurio pagrindinė sudėtinė dalis yra varis, bet kuriame yra daugiau kaip 2 proc. alavo – gamybai.
M. Radivojević teigia, kad sudėties požiūriu tiglių šlako elementai atitinka alavo telkinius, esančius maždaug už 300 kilometrų Altajaus kalnų dalyje rytų Kazachstane.
Pasak jos, alavas galėjo būti atgabentas žmonių, keliaujančių per stepes arba laivais Irtyšiumi, arba išgautas iš vandens. „Irtyšius yra svarbiausia alavo turinti upė Eurazijos bronzos amžiuje, o sezoniniai upės užliejimai buvo labai naudingi alavo išplovimui.“
Didelis Semijarkos dydis ir tvarkingos linijos labai skiriasi nuo to, kas matoma išsibarsčiusiuose stovyklose ir mažuose kaimeliuose, paprastai siejamuose su klajoklių bendruomenėmis stepėse.
Be išsamių kasinėjimų, kurie yra dar tik planuojami, negalime žinoti, ar visi pastatai buvo pastatyti tuo pačiu metu, ar buvo statomi vienas po kito per daugelį metų, sako komandos narys Danas Lawrence'as iš Durhamo universiteto Jungtinėje Karalystėje. „Tačiau išdėstymas yra labai aiškus, o paprastai tai reikštų, kad visi pastatai yra to paties laikotarpio, nes jei jie būtų statomi vienas po kito, jų išdėstymas nebūtų toks tvarkingas“, – teigia jis.
Dėl savo lokacijos prie upės, netoli didelių vario ir alavo telkinių, mokslininkai mano, kad Semijarka buvo ne tik bronzos gamybos centras, bet ir prekybos bei regioninės valdžios centras, svarbus mazgas didžiuliame bronzos amžiaus metalų tinkle, jungiančiame Centrinę Aziją su likusia kontinento dalimi.
„Irtyšiaus upė buvo labai judrus transporto koridorius, – sako D. Lawrence’as. – Iš esmės ji sudarė pagrindą Šilko keliams, kokius mes žinome šiandien, tai buvo savotiška ikimodernioji globalizacija.“
Ši vietovė keičia mūsų supratimą apie bronzos amžiaus stepių visuomenes, sako M. Radivojević – parodydama, kad jos buvo tokios pat išsivysčiusios kaip ir kitos to meto civilizacijos.
„Tai rodo, kad jos buvo organizuotos, gebėjo gauti išteklių ir gintis, – sako B. Molloy. – Tokios medžiagos kaip rūdos ir metalai buvo gabenami į centralizuotą vietą, o tai rodo, kad socialinė organizacija buvo ne tik vietos lygio, bet ir įsiliejo į platesnius tinklus, kurie, kaip žinome, buvo išsidėstę visoje Eurazijoje, kur buvo gabenami metalai, ir buvo pagrindinis jungiamasis elementas tų platesnių tinklų atžvilgiu.“
Tyrimas publikuotas žurnale „Antiquity“.
Parengta pagal „New Scientist“.