Romėnai surengė keletą invazijų ir provincijoje laikė 10 proc. visos turimos kariuomenės, tačiau užkariauti visos salos nepavyko. Vietoje to, militarizuota siena padalijo salą į dvi dalis – ir 118 kilometrų ilgio Hadriano siena funkcionavo beveik 300 metų.
Vienas iš pagrindinių informacijos šaltinių, kuris liudija šią pasienio teritoriją, yra istorinis fortas, vadinamas Vindolanda, kurį romėnai pastatė dabartiniame Nortumberlande (Anglijoje) ir kuriame kadaise buvo dislokuoti kareiviai iš visos imperijos. Ši vieta saugo romėnų laikų istorijos sluoksnius – nes gyventojai ją devynis kartus nugriovė ir atstatė.
Nors Vindolanda tyrinėjamas jau dešimtmečius, nauji atradimai keičia vaizdą apie gyvenimą imperijos pakraštyje. Romos siena buvo toli gražu ne bauginanti, „Sostų karų“ tipo užkarda viduryje niekur, kurią gynė tik vyrai. Priešingai, radiniai rodo, kad čia gyveno įvairiapusė bendruomenė, atspindinti visos imperijos demografinę padėtį. Ši vieta atskleidžia kai kurias mažiausiai tyrinėtas Romos visuomenės grupes.
Šiaurinė siena
Romėnai sėkmingai įsiveržė į Britaniją 43 m. mūsų eros metais, ir per kelis dešimtmečius pasistūmėjo į šiaurę iki Škotijos. Tačiau po kovų su vietinėmis grupėmis – pavyzdžiui, kaledonais – Roma pasitraukė į šiaurės Angliją. Siekdamas užtikrinti imperijos pozicijas, 122 m. imperatorius Hadrianas pastatė didžiulę sieną, kuri tęsėsi nuo dabartinio Niukaslio rytuose iki Karlailo prie vakarinės pakrantės.
Hadriano siena, kaip ji dabar vadinama, buvo nusagstyta fortais, smaigų užtvaromis, grioviais ir pylimais, ją saugojo pagalbinės pajėgos – kariai, kurie nebuvo Romos piliečiai, bet buvo atvykę iš visos imperijos. (Tai pasikeitė 212 m., kai daugumai laisvų imperijos gyventojų buvo suteikta pilietybė.)
Šie pagalbiniai kariai „iš esmės tapo nebe nugalėta grupe, gyvenančia nugalėtoje provincijoje, o dalimi karo mašinos, kuri užkariauja dar daugiau vietų“, – sako Vakarų Ontarijo universiteto (Kanada) Romos archeologijos tyrimų katedros vedėja Elizabeth Greene.
Tačiau siena niekada nebuvo skirta pažymėti Romos įtakos ribas.
„Hadrianas [iš esmės] sako: „Gerai, mes sustosime čia, šiaurė nėra užkariauta, bet mes ją kontroliuojame iš šios linijos“, – aiškina Londono universiteto koledžo romėnų archeologijos profesorius Andrew Gardneris.
Nors idėja apie didžiulę sieną, apimančią visą šiaurės Britaniją, skamba bauginančiai ir niūriai, ekspertai teigia, kad iš tiesų viskas buvo visiškai ne taip.
Tai nebuvo „Sostų karų“ modelio siena su didžiuliu keltuvu, kuris nuvežtų jus į penktamilijoninį aukštą, iš kurio galėtumėte šlapintis nuo pasaulio krašto, – teigia Vindolandos fondo kasinėjimų direktoriaus pavaduotoja Marta Alberti-Dunn. – Ne, tai buvo labai judri vieta, kur žmonės nuolat įeidavo ir išeidavo“.
Karinės bendruomenės
XIX a. pradžioje archeologai manė, kad pasienį saugojo tik pagalbiniai kariai, „gyvenantys kaip vienuoliai įtvirtintose teritorijose“, pasakoja A. Gardneris. Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad jie turėjo šeimas, netgi prieš Hadrianui pastatant sieną, kuri sutvirtino pasienį.
„Kariai pagal įstatymą negalėjo tuoktis, todėl ankstyvieji tyrinėtojai atmetė mintį, kad pasienyje galėjo gyventi karinės šeimos“ – sako E. Greene. – Ar tai trukdė kam nors turėti santykius su moterimi ir turėti vaikų? Ne. Ir mes turime daugybę įrodymų, kurie tai patvirtina.“
Kasinėjimai Vindolandoje ir kitose vietose atskleidė, kad kariniai fortai buvo įsikūrę šalia „užmiesčio“ gyvenviečių, t. y. civilinių gyvenviečių, esančių už sienos. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad karinė bendruomenė buvo dar labiau susipynusi, o karininkų ir net žemesnio rango kareivių šeimos greičiausiai gyveno ir dirbo fortuose, sako E. Greene. O Vindolandos radiniai suteikia beprecedentį žvilgsnį į šias bendruomenes.
M. Alberti-Dunn teigia, kad šiuolaikiniams archeologams suprasti gyvenimą pasienyje padeda artefaktai, žinomi kaip Vindolandos lentelės. Vindolandoje buvo rasta apie 1700 šių atvirukų dydžio medinių lentelių, užrašytų rašalu. Jos datuojamos daugmaž 100-aisiais mūsų eros metais, prieš Hadriano sienos pastatymą, kai fortas stovėjo prie svarbaus kelio.
Viena iš žymiausių lentelių „yra iš Claudios Severos Sulpiciai Lepidinai, kurioje Sulpicia kviečiama į Claudios gimtadienio vakarėlį, – pasakoja tyrėja. – Tai seniausias moters rašysenos pavyzdys [lotynų kalba]“.
Vindolandoje paliktos gausios odinės batų kolekcijos taip pat atskleidžia žmonių gyvenimo detales, įskaitant jų socialinį statusą ir netgi tai, kur tiksliai gyvenvietėje jie gyveno.
Batai yra tikrai svarbūs nes jie tiksliai pasako, kas ten gyveno, teigia E. Greene – įskaitant moteris ir vaikus iš anksčiausių forto gyventojų. Mokslininkė pažymi, kad Vindolandoje ir netoliese esančiame forte Magna buvo rasta apie 5000 batų dalių, įskaitant paslaptingai didelius batus, rastus šių metų pradžioje. (Neaišku, ar kai kurie žmonės ten turėjo dideles pėdas, ar batai buvo dideli, nes žmonės dėvėjo kelias poras kojinių, kad nesušaltų.
Žmonės ir bendruomenė
Nauji atradimai Vindolandoje taip pat atskleidžia, kad karinės gyvenvietės palei sieną buvo sudėtingos bendruomenės.
„Taigi, turime šias „de facto žmonas“, kurios greičiausiai gyvena už miesto ribų. Jos neturi jokio statuso, nes nėra [Romos] pilietės“– pasakoja E. Greene. Bet yra ir elito moterų, kurios greičiausiai atliko viešą vaidmenį pasienio gyvenime.
Tyrėjai taip pat randa vis daugiau įrodymų apie vergus fortuose ir gyvenvietėse. „Žinome, kad kariuomenėje buvo vergų. Jų buvo daug. Bet apie juos žinome labai mažai“, – teigia mokslininkė.
Pavyzdžiui, per pastaruosius kelerius metus archeologai, naudodami naujas technologijas, pagaliau iššifravo anksčiau neperskaitytą Vindolandos lentelę. Anksčiau šiais metais paskelbtame tyrime teigiama, kad tai buvo vergės pardavimo sutartis. Kitas įrodymas – Regina antkapis pasienio forte Arbeia netoli Niukaslio, kuriame pavaizduota vergė moteris ir užrašas, aprašantis jos gyvenimą.
„Ji buvo asmens, vardu Barates, vergė. Jis tikriausiai buvo karys arba prekybininkas, – aiškina E. Greene. – Ji buvo Catuvellauni, britų genties atstovė. Jis yra iš kitos imperijos pusės, Sirijos, ji buvo jo vergė, o jis ją vedė.“
Prekybininkai taip pat rinkosi aplink fortus, o Vindolandos lentelėse užfiksuotos diskusijos apie pinigus ir atsargas – netgi yra įrodymų, kad vietiniai keltų verslininkai pelnėsi iš karinio forto.
„Tai žmonės, kurie tenkino vieni kitų poreikius, – sako M. Alberti-Dunn. – Žmonėms, kurie gyveno už forto ribų, reikėjo žmonių, gyvenančių forte, kad galėtų iš jų užsidirbti pinigų.“
Įvairiapusė siena
Pagalbiniai kariai pasienyje buvo verbuojami iš visos imperijos – iš Nyderlandų, Belgijos, net iš Ispanijos ir Sirijos – ir jie į šiaurės pasienį atnešė įvairias kultūras.
Tai reiškė, kad ten dislokuoti žmonės sujungė savo tikėjimus. „Vindolandoje turime akmenį, skirtą De Gallia, Galijos personifikacijai. Turime akmenį, skirtą deivei Ahvardua, kuri nėra žinoma niekur kitur, tik čia“, – teigia E. Greene. Imperijoje buvo priimtas religinis sinkretizmas – skirtingų religijų ar tikėjimų derinimas, ir Vindolandoje dievai buvo sinkretizuoti.
Šios bendruomenės rengė romėnų šventes, garbino tokius romėnų dievus kaip Jupiter Optimus Maximus ir Viktoriją – kartu su vietiniais keltų dievais, tokiais kaip Sattada.
Fortuose dislokuotos kariuomenės galėjo netgi atsivežti savo unikalias hierarchijas. „Batavai [vokiečių gentis iš dabartinių Nyderlandų] skelbėsi, kad gali perplaukti upę su visa šarvais ir nepaskęsti“, – pasakoja M. Alberti-Dunn.
Šie bebaimiai, kraujo ištroškę žudikai buvo žinomi kaip sunkiai valdomi, o batavai savo vadą vadino „karaliumi“, pasakoja mokslininkė. Tai rodo, kad vadas buvo batavų kilmingasis, panašus į romėnų paskirtą karalių, nes kitaip buvo pernelyg sunku kontroliuoti batavus.
Pavojus ir nuobodulys
Esant tokioms gausioms karinėms pajėgoms, lengva pagalvoti, kad pasienis buvo pavojingas. Tačiau įrodymai piešia nevienareikšmį vaizdą.
Yra užuominų apie neramius laikotarpius – pavyzdžiui, romėnai apleido toliau į šiaurę esančią Antonino sieną Škotijoje vos po 20 metų nuo jos pastatymo 142 m., pasakoja Škotijos nacionalinių muziejų istorijos ir archeologijos kuratorė Rebecca Jones.
Kitas pavojingas momentas buvo Septimijaus Severuso invazija į Škotiją 208 m. „Tai vienas kruviniausių laikotarpių Britanijoje, baisus romėnų kariuomenei. Romėnų pusėje buvo nesuskaičiuojamas kiekis aukų, bet toks pats ir ne romėnų pusėje“, – teigia M. Alberti-Dunn. – Tai tiesiog chaosas.“
Tačiau didžiąją Romos imperijos laikotarpio dalį gyvenimas pasienyje buvo labiau kasdienis. Vienoje lentelėje aptariamas pasirengimas audroms, o kitoje atskleidžiama, kad karys savo iniciatyva nusiuntė savo bendražygiui kojines ir apatinius. Kitos lentelės susijusios su sodininkavimu.
Tuo tarpu gyvenvietėse žmonės nuobodulį malšino žaisdami žaidimus ir lankydami pirtis.
Gyvenimas pasienyje turėjo ir kitų neigiamų pusių. R. Jones pažymėjo, kad nauji tyrimai, kuriuose detaliai aprašomi išviečių kasinėjimai, atskleidė, kad daugelis kareivių turėjo kirminų, o praėjusiais metais paskelbti tyrimai parodė, kad buvo plačiai paplitusios ir blusos.
Tęsiami tyrimai apie tai, ką valgė Romos kareiviai Britanijoje, rodo, kad jų mitybą daugiausia sudarė mėsa, ypač jautiena. „Manau, kad mėsa buvo absoliučiai pagrindinis romėnų kariuomenės maisto produktas“, – teigia Kardifo universiteto (Velsas) archeologijos mokslų profesorius Richardas Madgwickas.
Archeologai taip pat rado įrodymų, kad prie Hadriano sienos buvo importuojami maisto produktai – tokie kaip vynas ir žuvų taukai, o prie Antonino sienos buvo naudojami Šiaurės Afrikos maisto gaminimo būdai, pažymi R. Jones.
Vietiniai gyventojai
Britanijoje gyveno daugiau nei 20 skirtingų keltų grupių, pavyzdžiui, rytinėje dalyje – ikėnai, išgarsėję savo karaliene Būdika (Boudica), o toliau į šiaurę – brigantai ir kaledonai. Tačiau romėnai retai mini britus – vienoje Vindolandos lentelėje jie paniekinamai vadinami britunculi – „vargšais mažais britais“.
Tyrėjai giliau nagrinėja šių keltų bendruomenių gyvenimą. „Čia susipina nepriteklius, priespauda ir skurdas, – sako A. Gardneris. – Tuo pačiu metu kai kuriose situacijose atsiveria tam tikros galimybės.“
R. Jones sako, kad dar nepublikuoti tyrimai rodo, jog geležies amžiaus bendruomenės tarp 200 ir 400 m. e. m į šiaurę nuo sienos patyrė gyventojų skaičiaus sumažėjimą. „Tai galėjo būti susiję su vergovės įvedimu, smurtu ir mirtimi, -sako ji. – Taip pat tai galėjo būti susiję su privaloma karo tarnyba ir įstojimu į kariuomenę.“
A. Gardneris pažymi, kad romėnai kūrė stovyklas į šiaurę nuo Hadriano sienos ir tam tikru mastu išlaikė kontrolę šiaurėje – o tai galėjo prisidėti prie šio gyventojų skaičiaus sumažėjimo.
Tačiau vis daugiau įrodymų rodo, kad keltų tautos, gyvenusios į šiaurę ir į pietus nuo sienos, gavo naudos iš romėnų buvimo. Pavyzdžiui, radiniai rodo, kad romėnų kariuomenė buvo aprūpinama gyvuliais, auginamais Škotijos aukštumose, pažymi R. Madgwickas. „Ar tai prekyba, ar plėšimai? Kuo daugiau gilinuosi į šį klausimą, tuo labiau manau, kad esama įrodymų, jog šie gyvuliai buvo veisiami ir auginami turint omenyje romėnus. Tai buvo fantastiška ekonominė galimybė.“, – sako jis.
Pagalbinės pajėgos, saugojusios sieną, netgi verbavo britų vyrus. „Tai yra paradoksas, kad žmonių gyvenimus formuoja … karinė kontrolė, žmonių žudymas, žmonių pavergimas“, – sako A. Gardneris. – Tačiau vietiniai žmonės randa būdų, kaip toliau gyventi, o kartais ir pasinaudoti galimybėmis. Taigi, netgi įstojimas į kariuomenę tampa galimybe“.
Romėnai pasitraukė iš Britanijos apie 410-uosius metus bet Vindolanda liko apgyvendinta krikščionių bendruomenių – galbūt buvusių ten dislokuotų romėnų kareivių palikuonių – iki pat. IX a., rašo „Live Science“.