Nuo Raganiaus iki vikingų: keturios netikėčiausios kulinarinės knygos

Kadaise, kai dar nebuvo nei interneto, nei didžiųjų kalbos modelių, kurie dabar tituluojami dirbtiniu intelektu, buvo toks iš tiesų nuostabus žanras, kaip kulinarinės knygos šeimininkėms. Tai – ir kulinarijos, ir istorijos fragmentai, kurie galbūt nėra itin naudingi šiuolaikinėms šeimininkėms bei šeimininkams, bet turi nemenką istorinę, antropologinę ir rekonstrukcinę vertę.

Taip pat yra rekonstrukcinės kulinarinės knygos – kurių autoriai rimčiau ar, deja, ir gerokai lengvesniu keliu bando atkūrinėti istorinę virtuvę. Su pastarosiomis didžiausia problema ta, kad jos gali atrodyti skambiai bei įtikinamai, bet visą atmestinumą pastebėti gali tik giliau sritimi besidomintys ekspertai. Deja, tokių atvejų turime ir Lietuvoje, kai net mokslo laipsnį turintis asmuo, pasirodo, leidžia kulinarines knygas, paremtas gana paviršutiniu vertimu.

O šiame amžiuje susiformavo dar viena kulinarinių knygų kryptis, kurią galima būtų apibūdinti dviem elementais: populiariąja kultūra ir prekės ženklais. Žinoma, kažkam tokia idėja tikrai nepatiks, bet negi neįdomu pafantazuoti, kokius kokteilius galėjo gurkšnoti filmų trilogijos „Back to the Future“ personažai? Ar kaip teisingiausia būtų atkurti mėlynąjį banthų pieną iš „Star Wars“? Ar kuo skirtųsi rašytojo Andzejaus Sapkowskio sukurto raganiaus Geralto pasaulio sriubos, jei viena būtų patiekta Wizimo, o kita – Novigrado (Naujamiesčio) miestuose? Ar kaip galėtų būti gaminamas garsusis „Elder Scrolls“ pasaulio obuolių ir kopūstų troškinys?

Šiame straipsnyje – apie kelias tikrai neeilines kulinarines knygas, kurios apima tiek istorinę, rekonstrukcinę, tiek populiariąją kultūrą.

Ir pradėkime nuo populiariosios kultūros. Tiksliau, nuo vieno legendinio knygyno Stokholme, kurio specializacija – fantastinė literatūra. Tiksliau, du aukštai, skirti ne tik fantastikai, bet ir apskritai tam, kas vadinama geekų subkultūra. Daug knygų (ir anglų kalba), visokie niekučiai. Ir vienas stelažas, skirtas fantastinei kulinarijai.

Tiesą sakant, gal net nebūčiau į pastarąjį atkreipęs dėmesio, jei ne vienas pavadinimas – „Fallout. The Vault Dweller’s Official cookbook“. Ką? Tie, kas yra žaidę „Fallout“ seriją (ypač pirmus du žaidimus, išleistus dar praeitame tūkstantmetyje), žino, kad maistas šiame pasaulyje yra, skaykime taip, nelabai koks. Blogiausiu atveju – truputį papuvęs, radioaktyvus, galbūt mutavęs. Geresniu atveju – kokio šimtmečio senumo vytinta jautiena (džerkis). Ir jūs norite man parduoti siūlymus, kaip pasigaminti tokį maistą?

Bet vėliau įsižiūrėjau ir į daugiau tokių fantastinių receptų knygų. „Back to the Future. Hill Valley cookbook“. „Spirits of the Otherworld. A Grimoire of Occult Coctails“. „Dungeonmeister: A Drink Master's Guide“. „Lovecraft Cocktails“. Gal ir gerai, kad keliavau tik su rankiniu bagažu, nes kitaip būčiau išėjęs ne su trimis, o su kokia dešimčia knygų – ir keliais šimtais eurų palengvėjusia pinigine.

Tačiau šias knygas galima įsigyti ir internetu – iš „Amazon“ ar kur kitur. Ir ne tik šias – šiais laikais galima rasti pačių įvairiausių prekių ženklų knygų – nuo „Minecraft“ iki „Star Wars“ ir nuo „Halo“ iki „Jurassic Park“.

Bet šįkart apžvelgsiu tik tas, kurias turiu ir jau esu išbandęs pats. O tai yra – „Witcher“, „Elder Scrolls“ ir J. R. R. Tolkieno pasaulio, o kad neapsiribotume vien fantastika, į apžvalgą įtrauksiu dar vieną mėgstamą kulinarineęs knygą – apie rekonstruotą vikingų virtuvę.

Esu didelis Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“ knygų serijos gerbėjas – nuo devyniasdešimtųjų, kai pirmąkart perskaičiau vieną iš serijos apsakymų. Bet ko nežinojau apie autorių – kad jis pats yra mėgėjas pasidarbuoti tarp keptuvių puodų. O kaip šios kulinarinės knygos įžangoje pasakoja pats A. Sapkowskis, visos kulinarinės scenos knygose yra atėjusios iš realaus rašytojo gyvenimo, ar vaikystės.

Štai, pavyzdžiui, jaukioji scena, kur visa susipykusi Geralto kampanija, ieškanti Ciri, Jarugos pakrantėje verda žuvienę ir košia ją per Geralto grandininius šarvus, ir taip susitaiko – ne, A. Sapkowskis nesako, kad kada yra košęs sultinį per šarvus, bet pasakoja, kad šimtus kartų yra gaminęs tokią sriubą tiek tviskančiuose „Berhoff“, tiek aprūkusiuose, pajuodusiuose, suodinuose stovyklavietės puoduose. Knygoje galima susirasi jos variaciją – kaip „Redanijos žuvienę“. Tiesa, kyla natūralus klausimas, kodėl šiame recepte yra ir pomidorai – nes Raganiaus pasaulis modeliuojamas daugmaž pagal brandžiųjų-vėlyvųjų viduramžių Lenkiją (ir aplinkines regiono šalis, tad ir Lietuvą), bet Lenkijoje pomidorai kulinarijoje įsitvirtino tik XIX a. Na, bet juk ne veltui „Raganius“ yra fantastika.

O nyštukiška sriuba Mahakamo zalewajka yra paremta A. Sapkowskio vaikyste. Anot rašytojo, tokia zalewajka kvepėjo jo vaikystės miestas Lodzė – nes šiek tiek (nors iš tiesų nelabai) „pafantastintas“ patiekalas yra paremtas tradicine lenkiška zalewajkos sriuba.

Žinoma, ne visi receptai knygoje (o jų yra beveik 80) yra paties autoriaus. Kiek galima suprasti, tokių yra tik keli, o su likusiais jau padėjo knygos bendraautorės Anita Sarna ir Karolina Kropecka, kurių viena yra žaidimų dizainerė ir prodiuserė (bei savamokslė kulinarė), o kita – fotografė, aprūpinusi knygą apetitą sužadinančiomis kiekvieno iš aptariamų patiekalų nuotraukomis.

Receptai suskirstyti pagal Kontinento – pasaulio, kuriame vyksta Raganiaus veiksmas – regionus, ir esančius ne tik knygose, bet ir vaizdo žaidimuose: Baltąjį Sodą, Veleną, Oksenfurtą, Naujamiestį (Novigradą), Skeligės salas, Boklerą, Tosentą ir Kaer Morheną.

Ši receptų knyga turi ir šiokį tokį siužetą – tai yra ne tiesiog receptų kratinys, bet kartografės iš Koviro karalystės užrašai. Prie kiekvieno recepto pateikiama ilgesnė ar trumpesnė istorija ar fragmentas, paaiškinantis patiekalo kontekstą.

Ir tokių kontekstų yra daug – Geralto kiaušinienė, kurią jis kepa Jenefer, Ciri košė (kurios ji esą negalėjo pakęsti, bet šioje knygoje atskleidžiama, kuo ir kaip ji buvo pagardinta), Novigrado prieplaukų starkis čiobreliuose, Oksenfurto Alchemijos smuklės šoninė aluje (šitas patiekalas buvo pirmas iš mano išbandytų, ir man su sūnum tai yra mėgstamiausias patiekalas iš šios knygos), Skeligės salų bulviniai blynai (bet anot istorijos, smuklininko siaubui, patiekiami su cukrumi) ir taip toliau.

Pagrindinis knygos trūkumas – patiekalų pavadinimų kūrybiškumas ir matyt ne visai logiškas jų sudėliojimas turinyje, nes jei po kokių metų, jau primiršęs receptą, nori vėl pasigaminti kad ir minėtą šoninę aluje, tenka gaišti laiką bandant prisiminti, kurio čia fiktyvaus regiono patiekalas.

Bet šiaip – smagi, kūrybinga, vizualiai labai graži knyga. Ir puikiai sujungianti tiek knygų, tiek žaidimų pasaulius (ir laimei, ignoruojanti serialą – nors iš jo ir taip tiesiog nėra ką imti).

Vertinimas: penkios „Est Est“ taurės iš penkių.

Iš pirmo žvilgsnio turbūt nedaug kas susietų literatūrinę profesoriaus Jonho Ronaldo Reuelio Tolkieno kūrybą su kulinarija. Juk pirmiausia, kas krenta į akį – tai istorijų epiškumas, didvyriai, mitiniai herojai ir priešai, kovos, riteriškumas, viltis ir neviltis, tamsa ir šviesa. Tai kur jau vieta kokiai košei ar kepsniui?

Tačiau nors maistas ir patiekalai Tolkieno pasakojimuose pasirodo ne itin dažnai, tačiau turi tikrai svarbią reikšmę. Juk, kaip pastebi šios kulinarinės knygos autorius Robertas Tuesley Andersonas, dviejuose svarbiausiuose profesoriaus kūriniuose – „Hobite“ ir „Žiedų valdove“ – visas veiksmas pradeda įsibėgėti nuo vienos ar kitos puotos. Na o žinoma, kur jau filmų kūrėjų prikurta, tokia populiari, bet iš tiesų hobitams logiškai būdinga scena, kur jaunieji hobitai iš Aragorno tikisi „antrųjų pusryčių“. Ir jau „Hobito“ knygoje užsimenama, kad Bilbas valgė antruosius pusryčius.

Be to, skaičiusiems knygas tikrai turėtų būti įsiminę tokie patiekalai ar akcentai, kaip beveik magiškoji elfų duona lembasas, legendiniai Beorno meduoliai ar hobitų potraukis grybams.

Kaip žinia, hobitai yra nemenki hedonistai, iš gyvenimo besitikintys ne tik ramaus stabilumo, bet ir pusryčių, antrųjų pusryčių, „vienuoliktinių“ (elevensies), sočių pietų (luncheon), popietinės arbatėlės, vakarienės ir gėrimų. Būtent taip stuktūrizuota ir šį fantastinė kulinarinė knyga – pagal paros metą ir jam tinkamus patiekalus.

Jei Raganiaus atveju nemažai patiekalų buvo grįsta lenkiška virtuve, tai nenuostabu, kad šioje knygoje galima rasti daug britiško aromato. Tiesa, kai kuriais atvejais šiek tiek šypseną sukelia vis išlendantys vegetarizmo motyvai (sakykit ką norit, bet niekaip neįsivaizduoju hobito ar nykštuko kaip vegetaro. Nors taip, Tomas Bombadilas, Auksauogė ir Beornas, panašu, buvo laktovegetarai).

Kas įdomu, šalia receptų pateikiami komentarai – tik priešingai „Raganiaus“ atveju, ne personažo lūpomis, o neutraliai. Jais paaiškinama J. R. R. aplinkos, istorinė, kultūrinė ar socialinė aplinka irba literatūrinis kontekstas.

Receptams bandomi suteikti įvairių Viduržemės rasių, tautų bei kultūrų ar personažų akcentai ar koncepcijos. Pavyzdžiui – košės pagrindas vienodas, bet kokius priedus dėtųsi pusryčiaudami hobitai, nykštukai, Rohano raiteliai, numenoriečiai ir Gondoro gyventojai? Bet vis dėlto neretai jaučiasi ne ėjimas nuo Tolkieno kūrybos prie patiekalų, bet nuo patiekalų prie Tolkieno kūrybos – t. y. į kokį čia profesoriaus kūrybos kontekstą galima būtų įpaišyti tokį ar anokį (ir deja, gana šiuolaikiškai atrodantį) patiekalą? Nes sakykit ką norit, bet kai tipiški kiniški arbatos kiaušiniai bandomi pateikti kaip Žaliojo Drakono smuklės meniu, nes, na, juk drakono tema... nepykit, bet atrodo labai nehobitiškai. Kaip ir moliuskus menamai valgantys elfai. Taip, teoriškai Pilkuosiuose Uostuose tikrai būtų galima rasti moliuskų, bet kad juos šlamštų elfai?

Taip pat knygoje nėra iliustracijų, kaip finale turėtų/galėtų atrodyti patiekalai. Šiaip bendrų (ir mišraus stiliaus) pieštinių iliustracijų yra, bet jos estetinės, o ne informacinės.

Taip pat nėra nė vieno Mordoro recepto. Na, juk vien dėl smagumo galima buvo įmesti ką nors su tamsesnio humoro prieskoniais? Tiesa, tą lyg bandyta daryti su „Mirkvudo šikšnosparnių sparnais“ (kas būtų kažkodėl tamsiai nudažyti aštrūs vištienos sparneliai), bet ne itin pavyko.

Tad apibendrinant – tai yra įvairių receptų, kuriuos bandoma pritempti prie J. R. R. Tolkieno sukurto pasaulio, knyga. Idėjų kulinarijai tikrai galima prisigaudyti, bet sakyti kad tai yra „Hobito“ ar „Žiedų valdovo“ patiekalai – labai jau drąsu.

Vertinimas: trys Hobitono ūkininko Kirmio užauginti grybukai iš penkių.

Apie „Elder Scrolls“ vaizdo žaidimus internete galima rasti daug juokelių ir memų. Vienas iš jų – kaip herojus, mūšio viduryje daužomas priešo ir todėl prarandantis gyvybę, ima šlamšti visokį gėrį iš inventoriaus ir akimirksniu pasveiksta bei prilupa priešininką. Iš tiesų smagu įsivaizduoji didvyrį, viena ranka laikantį epinį superkalaviją, o kita mūšio metu iš kokio maišo traukiantį ir į burną kemšantį virtinius su vištiena, „ožkaganio pyragą“ ar kišą – bet iš kitos pusės, negi kam nors iš žaidusių „Skyrim“ nebūtų smalsu paragauti, koks iš tiesų yra obuolių-kopūstų troškinys?

„The Elder Scrolls. The Official Cookbook“ suteikia tam galimybę. O struktūriškai viskas pateikta itin patogiai – primena restorano meniu: viskas suskirstyta pagal patiekalų tipus. Užkandžiai (angl. starters), kepiniai (angl. baked goods), sriubos ir troškiniai, pagrindiniai patiekalai, desertai ir gėrimai. Tad apibendrinant – čia pirminis skirstymas yra ne pagal „Elder Scrolls“ pasaulio kultūras ar lokacijas, o pagal realų patiekalo tipą. Labai patogu (nors gal ir ne taip įdomu).

Knyga ir dar dėl vienos priežasties sudaro profesionalios kulinarinės knygos įspūdį: skyriuje pradžioje aptariami baziniai dalykai (pvz. kas yra, t. y. iš ko susideda šiauriečių (angl. nords), ar audrašvarkių (angl. stormcloaks) prieskoniai, spanguolių padažas ir pan. – o pačiuose receptuose jau tik nurodoma „įberti šiaurietiškųjų prieskonių“. Kas sukuria dar didesnį panirimo į „Elder Scrolls“ pasaulį įspūdį.

Knygoje galima rasti net legendinės skumos (angl. scooma) receptą – tiesa, kadangi originaliame „Elder Scrolls“ žaidimų pasaulyje tai yra narkotikas, knygoje teigiama, kad „kadangi skuma yra labai paklausi, tačiau nelegali, kai kurie verslūs Tamrielės [kontinento] smuklininkai sukūrė savo likerio versiją, kuri imituoja tą priklausomybę sukeliantį saldų gėrimą, kurį taip mėgsta kadžitai.“ Norite pasigaminti tokios „netikros skumos“? Receptas – knygoje, o gėrimo gamybai prireiks cukraus, verdančio vandens, degtinės, džiovintų abrikosų, kardamono ir vanilės.

Beje, pateikiami ir žaidime aptinkamų alkoholinių gėrimų receptai – daugiausia įvairiai prieskoniuoto midaus variantai. Bet ne vien.

Apibendrinant – patiekalai nėra itin įmantrūs ar labai neįprasti. Tiesą sakant, priešingai – jie gana kasdieniški, nuo žirnių sriubos iki mėsos kukulių ar nuo virtinių su vištiena iki kekso su glajumi. Bet sąžiningai (ir kiek įmanoma autentiškiau) pabandyta atkurti tai, ką žaidėjas mato, randa ar gali pasigaminti „Elder Scrolls“ žaidimuose. Tiesa, kai kur tenka neišvengiamai improvizuoti – nes knygos autorė Chelsea Monroe-Cassel nesitiki, kad realiame pasaulyje gausime jūrų vėplio mėsos, todėl, pavyzdžiui, bendrą tokio troškinio skonį bando improvizuoti įterpdama jūrų gėrybes.

Kalbant apie mūsų šeimos labiausiai pamėgtą patiekalą iš šios knyghos – tiesą sakant, labiausiai nusistovėjo ne tikslus ir autentiškas patiekalas, kurį galima rasti žaidime, bet tiesiog orkaitėje kepta sprandinė imperiškųjų prieskonių mišinyje. O kokie tai prieskoniai – jau rasite pačioje knygoje.

Knyga taip pat puikiai iliustruota nuotraukomis, pasižymi puikiu dizainu – tad gali tapti ir puikia dovana.

Įvertinimas: penki legendinio obuolių-kopūstų troškinio samčiai iš penkių.

Jei visos iki šiol aptartos knygos buvo fantastinės, tai ši – visiškai kitokia. Tai yra rekonstrukcinės kulinarijos knyga, moksliškai tyrinėjanti vikingų pasaulį ir jo virtuvę.

Kas įdomiausia – receptai joje sudaro turbūt mažesniąją dalį. Taip, jų yra, ir visai nemažai – beveik šimtas – bet didžiąja dalį knygos sudaro pasakojimai apie vikingiškąją virtuvę, kulinariją, paaiškinamas kiekvieno recepto kontekstas ir svarbios detalės. Taip pat pasakojama apie papročius, maisto gamybos technologijas ir aplinkybes, prieskonius, produktus, valgymo papročius ir net etiketą.

Vienas iš knygos autorių – skandinavų eksperimentinės archeologijos tyrėjas Danielis Serra – plačiai domisi istorine virtuve. Beje, ne tik vikingų, bet ir viduramžių ar renesanso – bet konkrečiai ši knyga skirta vien vikingams. Antroji autorė – archeologė, kulinarė ir gėrimų ekspertė Hanna Tunberg.

Tad knygos informacija paremta moksliniais tyrimais ir atradimais šešiose kryptyse: archeologiniais radiniais, eksperimentine archeologija, šiuolaikiniais vietiniais (Skandinavijos) šaltiniais, šiuolaikiniais viso pasaulio šaltiniais (juk vikingai gyveno, maisto produktus gaudavo ir valgyti gaminosi ne tik Skandinavijoje, bet ir savo kolonijose, pvz. Kijevo Rusioje), sagomis, mitais bei Skandinavijos kronikomis, ir vėlesne viduramžių kulinarine literatūra.

Visi receptai taip pat suindeksuoti pagal archeologines radimvietes: Lofotoneo salas (Norvegija), istorinį Kaupango kaimą (Norvegija), istorinę Lejrės gyvenvietę (Daniją), istorinę Hedebiu gyvenvietę (Švedija), istorinį Jorviko miestą (Anglija), istorinę Uppåkros gyvenvietę (Švedija) ir istorinę vikingų prekyvietę-gyvenvietę Birką (Švedija). Yra net lentelės, kas (kokie produktai) kuriuose archeologiniuose tyrimuose atrasta. Ir daug visokio kitokio moksliukiško gėrio. Tačiau norisi pabrėžti, kad viskas surašyta labai paprasta, jokių ypatingų žinių nereikalaujančia kalba.

Žinoma, neįmanoma sakyti, kad visi receptai yra šimtu procentų autentiški – juk galų gale šiais laikais kai kuriuos produktus gauti būtų ne taip jau ir paprasta, o juk tas pats ir su maisto gamybos priemonėmis – bet knygoje stengiamasi daug dėmesio skirti autentiškumui ir logikai.

Bet didžiausias privalumas – tai ne tik receptų knyga, bet ir puikus vadovėlis, puiki galimybė pažinti vikingų kultūras per kulinarinę pusę.

Mėgstamiausias patiekalas pagal šią knygą mūsų šeimoje – riešutų-medaus sausainiai. Receptas tarsi ir paprastas – medus, kiaušinis, miltai ir lazdyno riešutai – bet jei gamini autentiškai, t. y. riešutus smulkini prieskonių grūstuvėje – yra reikalų. Bet tikrai verta.

Vertinimas: penki pilni midaus ragai iš penkių.

Tad šįkart apie kulinariją tiek. Bet galbūt ateityje dar bus proga sugrįžti prie šios temos – yra dar keletas įdomių, bet neaptartų knygų. O taip pat viena labai gera, labai vertinga lietuviška kulinarijos knyga. Kurią, mano manymu, reikėtų uždrausti ir pardavinėti slaptai.