Savaitės be duonos, vaistų ir kunigo: kas tas ponas Šaktarpis ir kaip jis įkalindavo ištisus kaimus

„Nei ledu, nei bradu“, – sakydavo. Kitaip tariant, šaktarpis ženklino labai keistą ir legendomis apaugusį laikotarpį, kai tirpti pradėjusiu ledu eiti buvo nesaugu, o plaukti – dar neįmanoma. Ištisi kaimai likdavo įkalinti be maisto papildymo, medicinos paslaugų, kunigo ar net laidotuvių. Išlikusios kone anekdotinės istorijos, kaip Šilokarčemos švietimo darbuotojas vyresnybei Gumbinėje raštu bėdavojosi, jog šaktarpis (vok. Szaktarp) trukdo vaikams eiti į mokyklą.

Gautas toks atsakymas: „Pateikite baudžiamuosius kaltinimus ponui Šaktarpiui!“ Dar pasakojama, kad „lietuvis Šaktarpis“ neleido liudytojams atvykti į teismą, ir teisėjas Šaktarpį įsakė atvesdinti bei nubausti.

Regioninis fenomenas Remiantis Mažosios Lietuvos enciklopedija (4 tomas, 2009 m.), šãktarpis, šaktarpas – tai pavasario ir rudens potvynio Nemuno žiotyse pavadinimas, vartotas Mažojoje Lietuvoje. Šaktarpio pavadinimo kilmę XIX amžiuje bandė aiškinti ne vienas kalbininkas, istorikas. Termino kilmė siejama su šakomis.

Karaliaučiaus universiteto baltistas Georgas H. F. Nesselmannas (1811–1881) svarstė, kad šaktarpio vardas kilo nuo šakų, kurios potvynio metu buvo klojamos ant kelių, kad būtų galima pravažiuoti. Vienas žymiausių XIX a. lietuvių kalbininkų, Karaliaučiaus universiteto profesorius ir kunigas Frydrichas Kuršaitis (1806–1884) šaktarpį siejo su šaka, upės atšaka ir tarpu.

„Šaktarpis – tai laikas, kai ledas nei laiko, nei lūžta, nepravažiuojamasis laikas, kai dėl potvynio žmogus jaučiasi, tarsi būtų įkišęs koją į medžio šakas ir dėl to negalįs iš medžio išlipti; atšalimas polaidžio metu, kai negalima plaukti valtimi nei rogėmis važiuoti dėl plono ledo“, – rašoma Mažosios Lietuvos enciklopedijoje. Priduriama, kad vokiečiai neturėjo šaktarpio termino pakaitalo. Gana įdomiai – mokslininko žvilgsniu – šaktarpį aprašė vienas žymiausių Lietuvos geografų prof. hab. dr Vytautas Gudelis (1923–2003).

„Tikras pavasario pranašas šiame krašte – Nemuno pavasarinis potvynis. Per jį dar palyginti neseniai kone pusė deltos atsidurdavo po polaidžio vandeniu. Tą patvankos metą šišioniškiai žvejai ir laukininkai (ūkininkai, valstiečiai) nuo seno šaktarpiu vadino. <...> Per šaktarpį deltininkai būdavo net savaitėmis izoliuoti nuo pasaulio. <...> Per smarkius potvynius daug trobesių ne tik atsidurdavo vandenyje, bet ir būdavo lyčių sugriaunama. Potvynis baugino, skriaudė žmones, bet ir tręšdavo dumblu lankas. Dėl to buvo galima net po trečią ketvirtą atolą (taip vadinama atžėlusi žolė – aut. past.) nusišienauti. Pradėjus sistemingai statyti apsauginius pylimus, įrengus polderius, didelėje deltos dalyje pavasario potvyniai liovėsi“, – savo 1998 m. knygoje „Lietuvos įjūris ir pajūris“ rašė V. Gudelis.

Šaktarpis domino ne tik mokslininkus, bet ir kūrėjus: vieni aprašė stichijos įkalintus žmones, kiti šaktarpį pavertė metafora, kuri reiškė gyvenimo kryžkelėje atsidūrusį, apsisprendimų ar istorinių aplinkybių sukaustytą žmogų. Savo kūriniams šaktarpio pavadinimus davė Mažosios Lietuvos poetas Frydrichas Bajoraitis (1883–1909), vokiečių rašytojas Ernstas Wichertas (1831–1902), evangelikų kunigas, poetas ir giesmių kūrėjas Augustas K. T. Tielo (1776–1818) ir kt. lietuviams žinomas ir 1999–2000 m. didžiuosiuose kino teatruose rodytas režisieriaus Algimanto Puipos meninis filmas „Elzė iš Gilijos“.

Dramatišką, tačiau visai įmanomą realybėje siužetą savo apysakoje „Šaktarpis“ (knyga „Lietuviški pasakojimai“, 1890 m.) sukūrė E. Wichertas.

„Apie tai net laikraščiuose rašė. Sakoma, kad kažkoks niekšas <...> žiemą iš keršto įpjovė visus namą laikančius polius. O tada jam į pagalbą atėjo šaktarpis, kuris tais metais buvo gana smarkus. Pasakojama, kad ledas pastūmęs namą ir šis nugrimzdo pačiame upės viduryje, o žvejybos prievaizdas su visa šeima vandenyje tikrai būtų pražuvęs, jei mergina, apie kurią kalbėjo jūreivis, nebūtų stačiusi savo gyvybės į pavojų, kad juos išgelbėtų“, – apie apysakos heroję Elzę iš Gilijos rašė E. Wichertas.

Didžiausi žinomi potvyniai Nemuno deltoje sutapo su šalčiausiomis žiemomis ir fiksuoti 1828–1829 m., 1888 m., 1917 m., 1926 ir 1929 m., 1941–1942 m. Pavyzdžiui, 1958 metais pavasarį Nemuno vandens debitas ties Smalininkais daugiau nei 8 kartus viršijo vidutinį daugiametį.

Apie 1888 m. potvynį buvo rašoma Mėmelyje leistame laikraštyje „Memeler Dampfboot“. Tąkart daugiausiai nemalonumų patyrė Nemuno (Atmatos) ir jo intako Skirvytės supamos Rusnės salos gyventojai.

„Skirvytėje dar laikosi ledas, ir Atmata turi priimti visą vandens ir ledų kiekį. Sangrūda siekia iki pat Šyšos ir aukščiau, kaip žinovų anksčiau buvo numatyta, susitvenkę vandenys prasiveržė ir plūstelėjo per kairįjį krantą. Ištisas 54 nerimo valandas galingos lytys plūdo visa Atmatos vaga. Per atsivėrusias apytiksliai keturias pralaužas vanduo nugarmėjo per dvi tankiai apgyventas vietoves. Pralauža Rusnėje po kelių valandų užsikimšo, daugelis namų užtvindyti, kai kurie apgadinti, kiti iš dalies ar visai sugriauti. Jei nelaimė, kurios anksčiau net įsivaizduoti negalėjau, būtų trukusi trumpai, tai dar galima ištverti. Tačiau nelaimė tęsiasi; griausmingai pokšėdamos lytys plūsta į sodybas; atskirtyje esančiose vietose girdimai žmonių pagalbos šauksmai ir galvijų riaumojimas, vienas po kito išnyko keli namai“, – rašyta minėtame laikraštyje.

Pasibaigus ledonešiui žmonių laukė poplūdis.

„Ledonešis jau baigėsi, tačiau vanduo dar plūsta, namai apsemti, nusiaubti dirbamieji laukai. Daugybė žmonių dar neišgelbėta. Šyškrantės gyventojai, būdami tikrais vandens žmonėmis, yra pasiruošę valčių, betgi pirmą kartą per šį ledonešį ir jiems teko rūpintis dėl savo gyvybės, daugelis vos netapo potvynio aukomis, ir ne tik vyrai, vertinantys savo namus, šaukėsi skubios pagalbos nuo kilusios grėsmės. Pavojus gyvybei jau praėjo, nelaimėliai priglobti laikinose prieglaudose, nukentėjusiesiems reikia pagalbos maistu. Jei nebus suteikta skubi parama, daugelio žmonių gyvybė gali tapti alkio ir šalčio aukomis“, – rašė „Memeler Dampfboot“ 1888 m. balandžio 4 d.

Šaktarpis kankino ir Kuršių nerijos gyventojus. 1936 m. laikraštyje „Vakarai“ buvo išspausdintos žinutės apie rudeninį šaktarpį.

„Neringos žvejams šaktarpis. Kuršių marėse atsirado daug ledų, ypač pakraščiuose. Žvejyba valtimis turėjo sustoti. Dabar laukiama didesnių šalčių, kad būtų galima žvejoti su didžiaisiais tinklais. Jei panašus oras užsitęs ilgiau, žvejams bus gana sunku verstis“, – rašyta laikraštyje.

Žurnalistai naudojo sąvoką „ižas“: tai – pirmieji ledo reiškiniai vandens telkiniuose, pasireiškiantys kaip vandens paviršiuje plaukiantys purūs ledo gniužulai ar kristalėliai.

„Paskutinėmis dienomis dėl didelio ižo ėjimo marėse sustojo bet koks susisiekimas laivais. Žvejai iš Nidos, Juodkrantės ir kitų kopų vietų, iki šiol žuvį Klaipėdon vežę laivais, vakar turėjo važiuoti kopomis jau arkliais. Iš Nidos žvejai į turgų arkliais turi išvažiuoti jau dieną prieš, o juodkrantiškiai išvažiuoja tos pačios dienos ankstų rytą ir grįžta vėlai vakare“, – informavo „Vakarai“.

Be kita ko, šaktarpio liudytoją galite išvysti Nidoje, Naglių g. 4. Šiuo adresu ant Kuršių marių kranto stovi 1927 m. suręstas namas, kuriame įrengta Nidos žvejo etnografinės sodybos ekspozicija (Neringos muziejų padalinys).

Sodyba smarkiai nukentėjo per 1970 m. ledonešį. Pučiant stipriam pietryčių vėjui, ledo lytys pavojingai priartėjo prie namo, o jame miegojusiam šeimininkui teko patirti turbūt patį netikėčiausią „pasivažinėjimą“ kartu su namu. 1973 m. Klaipėdos restauratoriai atstatė abu gyvenamuosius ir ūkinį pastatus.

Šaktarpis 1806 m. Smiltynėje, Smėlio karčemoje, veikiausiai buvo įkalinęs ir iš Berlyno į Sankt Peterburgą Kuršių nerija vykusį Vokietijoje žymų poetą Augustą F. F. von Kotzebue (1761–1819).

Dėl ledonešio kelias paras negalėdamas persikelti į Mėmelį jis sukūrė vėliau kultine daina Vokietijoje tapusį eilėraštį „Tai nebegali ilgai tęstis“.

Koks bus šaktarpis Nemuno deltoje šiais metais, sužinosime netrukus.