Prieš karą JAV ir Iranas derėjosi dėl Irano branduolinės programos. Izraelis, kuris yra artimas JAV sąjungininkas, laiko Iraną grėsme ir norėjo, kad JAV prisijungtų prie atakos prieš Irano raketų programą.
Tačiau koks yra istorinis fonas, lėmęs visų valstybių santykių pradžią?
Jungtinės Valstijos norėjo neutralizuoti sovietų įtaką
Artimųjų Rytų ekspertas Knutas S. Vikøras yra istorikas ir Bergeno universiteto emeritas, besispecializuojantis islamo istorijoje. Jis pasakoja, kad JAV ir Irano santykiai sugriuvo 1979 m. – per Irano revoliuciją.
Ramybe Artimuosiuose Rytuose nekvepia: naftos ir dujų tiekimas gali būti sutrikęs ilgiau nei manyta
„Iki tol Iranas buvo vadinamas JAV lėktuvnešiu Artimuosiuose Rytuose. Tuometinis šacho režimas palaikė artimus ryšius su Jungtinėmis Valstijomis“, – pasakoja istorikas.
Priežastis buvo Šaltasis karas. „JAV buvo susirūpinusios, nes po Antrojo pasaulinio karo kelios regiono šalys – pavyzdžiui, Irakas ir Sirija – nuo buvusių kolonijinių valstybių ėmė laikytis nepriklausomos pozicijos ir priartėjo prie Sovietų Sąjungos“, – aiškina jis.
Persijos įlankos valstybės buvo provakarietiškos, tačiau turėjo nedideles karines pajėgas, sako K. S. Vikøras – o Iranas yra didelė šalis. „Aljansas su Iranu buvo būdas pasipriešinti tam, kas galėjo tapti prosovietiniais kariniais režimais arabų pasaulyje netoli Irano“, – teigia istorikas..
Organizavo perversmą Naftos gavyba taip pat padarė Iraną svarbia šalimi. Didžioji Britanija ten turėjo didelius interesus. Tai buvo viena iš 1953 m. perversmo Irane priežasčių, kai demokratiškai išrinktas ministras pirmininkas Muhammadas Mosaddeqas buvo nušalintas nuo valdžios. M. Mosaddeqas vykdė nacionalistinę politiką ir norėjo nacionalizuoti naftos pramonę.
JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybos tarnybos padėjo užtikrinti, kad jis būtų nušalintas, sustiprindamos šacho galią. „JAV padėjo grąžinti šachą į valdžią. Jis buvo pabėgęs iš šalies, bet buvo sugrąžintas, o ministras pirmininkas buvo nušalintas CŽA remiamų pajėgų“, – pasakoja K. S. Vikøras.
Opozicija buvo slopinama žiauriais metodais
Tad kodėl 1979 m. Irane įvyko revoliucija? Pasak K. S. Vikøro, tiek viduriniosios klasės, tiek plačiosios visuomenės tarpe susiformavo stipri opozicija šacho autoritariniam valdymui. Šachas buvo sugrąžintas į valdžią su užsienio šalių parama ir vis labiau tapo priklausomas nuo tos paramos.
Wikimedia commons.
Šachas Muhammadas Reza Pahlavis pradėjo reformas, siekdamas modernizuoti šalį. Tai buvo vadinama „Baltąja revoliucija“. Reformos buvo skirtos užtikrinti geresnes paslaugas gyventojams ir didesnę lygybę – tačiau dalis gyventojų manė, kad reformos jiems buvo primestos, ir tai sukėlė pasipriešinimą religinėse bendruomenėse.
„Visi opozicijos bandymai septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose buvo žiauriai malšinami. Slaptosios policijos tarnyba SAVAK ypač išgarsėjo savo žiaurumu“, – dėsto istorikas.
Miestuose tai paskatino kairiųjų ir liberalių jėgų opoziciją, o kaimo vietovėse opozicija buvo labiau įsišaknijusi religijoje. Galiausiai gyventojai sukilo prieš šacho režimą. Ruhollahas Khomeini tapo opozicijos lyderiu ir 1979 m. perėmė valdžią.
JAV piliečiai buvo paimti įkaitais
JAV ir Irano santykiai žlugo, kai Irano studentai užgrobė JAV ambasados darbuotojus ir paėmė juos įkaitais. Iranas atsisakė juos paleisti. Vienas iš reikalavimų buvo, kad JAV išduotų šachą mirties bausmei. Buvęs šachas mirė Kaire 1980 m., tačiau 52 įkaitai buvo paleisti tik 1981 m.
Susiję straipsniai
Irano revoliuciją iš dalies paskatino pasipriešinimas užsienio įtakai. Retorika buvo griežta, o Chomeinis JAV vadino „didžiuoju šėtonu“. Naujas režimas taip pat buvo priešiškas Izraeliui.
„Taip buvo todėl, kad Izraelis buvo laikomas Jungtinių Valstijų sąjungininku. Pasipriešinimas sionizmui ir parama palestiniečiams taip pat buvo pagrindiniai elementai tiek kairiųjų, tiek religinių opozicinių judėjimų veikloje. Palestiniečių reikalas tapo simboline tema, naudojama siekiant parodyti priešiškumą JAV ir solidarumą su islamo pasauliu“, – teigia K. S. Vikøras.
Pasak istoriko, retorika beveik nepasikeitė. Demonstracijų metu skanduojamas šūkis „Mirtis Izraeliui“. Įtampą taip pat kursto Irano parama Izraeliui priešiškoms karinėms grupuotėms. „Ypač „Hezbollah“ – šiitų judėjimui Libane, kuris buvo įkurtas tiesiogiai remiant Iranui“, – primena istorikas.
Pradėjo laikyti didžiausia grėsme
Izraelis jau seniai laiko Iraną priešu – nors anksčiau jis nebuvo laikomas didžiausia grėsme, nes šios šalys nėra kaimynės, aiškina K. S. Vikøras.
Dešimtajame dešimtmetyje Izraelis pradėjo laikyti Iraną egzistencine grėsme. Abiejų šalių ambicijos buvo tapti dominuojančiomis jėgomis Artimuosiuose Rytuose. K. S. Vikøras teigia, kad vadovaujant Benjaminui Netanyahu, kuris Izraelį vedė labiau į dešinę, vis svarbesnė tapo nacionalinė gynyba nuo priešų.
„Šiame kontekste Iranas vis dažniau vaizduojamas kaip svarbiausias Izraelio priešas“, – sako jis. Tuo pačiu metu Iranas išplėtė savo įtaką regione, remdamas tokias grupuotes kaip „Hezbollah“ ir hučių judėjimą bei įsitraukdamas į pilietinį karą Sirijoje.
„Izraelis vis labiau jautėsi apsuptas Iranui palankių vyriausybių ir grupuočių, todėl ėmė laikyti Iraną pavojingu priešu“, – apibendrina istorikas..
Irano branduolinė programa taip pat buvo pagrindinis šalių tarpusavio įtampos šaltinis nuo dešimtojo dešimtmečio.
Ginčas dėl Irano branduolinės veiklos
2015 m. Iranas sudarė branduolinį susitarimą su Jungtinėmis Valstijomis ir keliomis kitomis šalimis. Pasak JT, susitarimas numatė sankcijų Iranui sušvelninimą mainais į didesnį skaidrumą ir apribojimus jo branduolinei programai.
Iranas teigia, kad branduolinės programos tikslas – gaminti branduolinę energiją, o kitos šalys baiminasi, kad tikrasis tikslas – branduolinių ginklų gamyba.
K. S. Vikøras teigia, kad ginčas dėl Irano branduolinės programos yra esminis dabartinio konflikto elementas.
Kai Donaldas Trumpas tapo prezidentu, 2018 m. jis pasitraukė iš branduolinės sutarties ir vėl įvedė sankcijas Iranui. Nuo to laiko Iranas, pasak JT, sodrino uraną iki 60 proc. – o tai gerokai viršija branduolinės energijos gamybai reikalingą lygį.
Branduolinės energijos gamybai izotopas uranas-235 paprastai turi būti sodrintas iki maždaug 4 proc. – o branduoliniams ginklams reikia apie 90 proc. prisodrinimo.
Skirtingi požiūriai į Irano tikslus
„Atrodė, kad Iranas vis dar yra gana toli nuo tikro branduolinių ginklų įsigijimo“, – sako K. S. Vikøras. Viena iš galimų strategijų buvo ta, kad Iranas padidino urano sodrinimą kaip svertą derybose siekdamas palankesnio susitarimo.
„Klausimas yra, ar tai buvo tikras žingsnis branduolinių ginklų kūrimo link, ar tiesiog būdas daryti spaudimą derybų metu. Iranui pagrindinis tikslas galėjo būti ekonominių sankcijų panaikinimas, o ne branduolinių ginklų įsigijimas ir naudojimas“, – sako istorikas.
Anot jo, tai yra viena iš interpretacijų. Kita – kad Iranas visada norėjo įsigyti branduolinius ginklus.
2025 m. Izraelis ir Jungtinės Valstijos bombardavo branduolines įrenginius Irane.
Prieš vasarį prasidėjusį karą vyko derybos, kurių metu JAV reikalavo, kad Iranas nutrauktų savo branduolinę programą, raketų kūrimą ir paramą karinėms grupuotėms regione.
JAV gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas yra pareiškęs, kad karo tikslas – sunaikinti Irano raketų gamybą, karinio jūrų laivyno pajėgumus ir užtikrinti, kad šalis niekada neįsigytų branduolinių ginklų, rašo „Science Norway“.