Žaidimo „Pokémon Pokopia“ apžvalga: už ką jam tokie aukšti įvertinimai?

Pirmiausiai – nedidelė nuostaba, nes tai – dar vienas „Pokémon“ žaidimas, kurie pasirodo bent jau po vieną į metus. Bet stebina tai, kad šis naujasis ilgametės serijos žaidimas nuo pastarojo skiriasi kaip diena ir naktis. Maža to, „Pokopia“ yra apskritai vienas keisčiausių bei netikėčiausių šios serijos žaidimų, nes labai išsiskiria iš visų kitų. Ką reiškia jo pavadinimas „Pokopia“? Kaip aiškina nepatvirtinti šaltiniai internete, tai yra žodžių „pokemonai“ ir „utopija“ junginys -, toks „pokemoniškas“ naujadaras, kuris, kalbant atvirai, žaidimui labai pritinka.

Pats didžiausias „Pokopia“ išskirtinumas yra tai, kad čia kūrėjai ėmė ir drąsiai pamaišė tarpusavyje du itin garsius žaidimus – „Minecraft“ ir „Animal Crossing“. Reikia iš karto pripažinti – tai yra vienas tų atvejų, kai viskas skamba keistai, bet realybėje veikia gerai. Pastaraisiais metais „Pokémon“ serija jau flirtavo su idėja leisti žaidėjams tiesiog pabūti su „pokemonais“ – prisiminkime „New Pokémon Snap“, „Detective Pikachu“ ar net „Pokémon GO“. Bet vis tiek stebina, kad tik dabar kažkas sugalvojo šią formulę sujungti su gyvenimo simuliatoriumi. Ši idėja „pokemonų“ pasauliui atrodo tokia akivaizdi, kad net keista, jog jai išpildyti prireikė tiek laiko.

Tiesa, pačiam žaidimui labai padeda tai, kad prie projekto dirbo „Dragon Quest Builders 2“ kūrę „Omega Force“. Tas patyrimas jaučiasi praktiškai kiekviename žingsnyje, o „Pokopia“ nuo pat pradžių stato labai aiškų tikslą žaidėjui: tu nesi herojus, kuris gelbsti pasaulį kovodamas – tu esi tas, kuris jį atstato. Ir tai dar labai tiesiogine prasme – blokas po bloko.

Žaidimo istorija prasideda pakankamai intriguojančiai. Mes valdome keistą sutvėrimą Ditto, kuris yra tiesiog tarsi violetinė masė ir geba įgauti įvairius pavidalus. Ditto nutaria pasiversti į žmogų primenančią formą bei atsibunda visiškai apleistame, apokaliptiškai atrodančiame Kanto regione. Tie, kas pažįsta „Pokémon“ pasaulį, gana greitai atpažins vietas, tik jos čia – išdžiūvusios, sugriuvusios, virtusios griuvėsiais. Žaidėją iš karto pasitinka savotiškas profesorius Tangrowthas ir nuo tos akimirkos žaidimas iš karto pristato savo paprastą, bet paveikų tikslą – atstatyti pasaulį tam, kad į jį sugrįžtų tiek žmonės, tiek pokemonai.

Įdomus būtent „Pokopia“ momentas yra tame, kad žaidimas ne tik įvardina šį tikslą, bet jį nuolat įprasmina per pačią žaidimo eigą. Iš pradžių pradedame nuo paprastų dalykų – atkurti aukštą žolę, pasodinti gėlių, atgaivinti išdžiūvusią žemę. Po to, netikėtai, atsiranda pirmieji pokemonai. Dar vėliau mes jau pradedame statyti paprastas struktūras, baldus, kurti mažą bendruomenę. Ir taip pamažu iš visiškai mirusios teritorijos pradeda rastis gyvas pasaulis.

Vienas įdomiausių sprendimų – paties pagrindinio ir mūsų valdomo personažo Ditto panaudojimas. Kadangi tai yra padaras, galintis kopijuoti kitų pokemonų savybes, per tai vystomas ir visas žaidimo progresas. Pavyzdžiui, iš pokemono Squirtle gauname galimybę laistyti žemę ir atgaivinti augmeniją, iš Bulbasaur – ištraukti žolę ir augalus iš tuščios dirvos. Kitų pokemonų gebėjimai leidžia skaldyti akmenis, kirsti medžius ar vėliau net skraidyti bei judėti vandeniu.

Bet čia svarbu ne tik funkcija, o tai, kaip visa tai pateikiama. Ditto visada išlieka žmogiškos formos, bet transformuoja tam tikras savo dalis: jo rankos virsta vijokliais, atsiranda uodega, keičiasi forma, o kartais jis tiesiog „ištyžta“ į rožinę masę ir vėl save susirenka. Tokios smulkmenos skamba nereikšmingai, bet jos labai stipriai kuria žaidimo identitetą. Po kelių valandų pradedi ne tik naudoti skirtingus gebėjimus, bet ir jausti, kaip valdomas veikėjas, nors ir keistas, bet tobulėja, stiprėja, gali atidaryti naujus praėjimus ar teritorijas.

Dar stipresnis pokytis įvyko su pačiais pokemonais. Pirmą kartą šioje žaidimų serijoje jų nereikia gaudyti ar su jais kovoti. Jie mūsų pasaulyje atsiranda tada, kai mes sukuriame jiems tinkamą aplinką. Pavyzdžiui, keturi aukštos žolės blokai gali privilioti vienus, pasodinus medžių – atsiras kiti. Tai iš esmės pakeičia visą žaidimo filosofiją: mes nebe kolekcionuojame pokemonus, bet kuriame jiems sąlygas. Tiesa, iš pradžių tą daryti bus paprasta, bet vėliau reikalavimai naujų pokemonų atsiradimui sudėtingės ar taps ne taip lengvai pasiekiami, todėl žaidimas sunkėja labai natūraliai.

Kai pamažu įsivažiuosime į pagrindines „Pokopia“ mechanikas, žaidimas atsivers priešais mus visu gražumu. Kiekvienas pokemonas turi savo poreikius – vienam per drėgna, kitam per tamsu, trečiam reikia konkretaus daikto ar net viso namo. Tad kol einame kažką sutvarkyti vienam, pakeliui kitas paprašo dar kažko, tada pastebime tuščią vietą, kuri „šiaip jau galėtų atrodyti gražiau“, ir staiga pagauname save po valandos darant kažką, ko net neplanavome. Todėl su „Pokopia“ laikas tirpte tirpsta – jei to bijote, geriau žaiskite šalia savęs pasidėję garsiai tiksinti laikrodį.

Žaidžiant „Pokopia“ gerai atsiskleidžia tas pavojingas „dar truputį“ efektas, kurį turi geriausi tokio tipo žaidimai. Niekas mūsų neverčia nieko daryti, bet tuo pat metu sunku nustoti daryti tas paprastas veiklas, kurios nuolat kažkuo masina.

Įdomu ir tai, kad žaidimas visiškai atsisako kovų. Ir, kas keisčiausia, jų visiškai nepritrūksta. Vietoje to gauname nuolatinį mažų užduočių srautą, kuris mus palaipsniui apdovanoja – naujas pokemonas, nauja erdvė, gražesnė aplinka. Tai kitoks dopamino šaltinis nei įprastuose „Pokémon“ žaidimuose, bet jis veikia ne mažiau stipriai. Nors čia žaidėjas jau nebe pokemonų treneris, kaip įprasta serijoje, o jų auklė.

Žinoma, ne viskas idealu. Viena didesnių problemų – inventoriaus ir daiktų valdymas. Kadangi nėra vieningos sandėliavimo sistemos, žaidimui persiritus į antrąją pusę pradėsime pamesti, kur ką palikome. Jei prireikia konkretaus resurso – keliaujame vėl per kelias zonas, tikriname dėžes, kraustome jas ir ieškome. Nėra taip, kad dėl to užsinorėtų išjungti žaidimą, bet tai kartais smarkiai paveikia tą magišką tempą ir tomis akimirkos pradingsta taip kruopščiai „Pokopia“ kuriama iliuzija. Supranti, kad realybėje tiesiog žaidi krapštymosi žaidimą.

Taip pat kai kuriems gali užkliūti pati statybos sistema. Nors ji pažįstama iš kitų blokinių žaidimų, tikslus objektų dėliojimas kartais būna kiek gremėzdiškas, o kamera siauresnėse erdvėse ne visada padeda. Tai nėra kritinis trūkumas, bet jaučiasi, kad kitur tokie dalykai išspręsti švariau, o „Pokopia“ tam pritrūko daugiau laiko.

Kita vertus, „Pokopia“ labai stipriai atsiperka kitu aspektu – atmosfera ir pasauliu. Kanto regionas čia pateikiamas visiškai kitaip nei įprasta: sugriautas, pasikeitęs, bet kartu pažįstamas. Ilgamečiai gerbėjai tikrai atpažins vietas, ir tas momentas, kai supranti, kur esi ir kas nutiko, veikia netikėtai stipriai. Prie to labai prisideda ir garso takelis, kuris subtiliai naudoja pažįstamas melodijas, bet jas perkuria taip, kad jos skambėtų tarsi šiek tiek liūdniau. Todėl žaidžiant mes matome tokį tarsi net vaiko akiai priimtiną postapokaliptinį pasaulį, bet iš skambančios muzikos bei kitų apgalvotų dirgiklių jaučiame, jog tai – liūdnas pasaulis, kurį turime atgaivinti.

Tai, kad „Pokémon Pokopia“ nėra tradicinis „pokemonų“ žaidimas – faktas. Bet būtent todėl jį į rankas gali imti ir atsitiktinis žaidimas – čia nereikės kažkokių specifinių pokemonų žinių ar suvokimo. Čia mes tiesiog turime labai gerą žaidimą relaksacijai arba laiko tirpdymui. Panašiai, kaip krapštymasis sode – atpalaiduoja, leidžia užsimiršti ir kažkaip ramina. „Pokopia“ veikia panašiu principu – panardina mus į pasaulį, kuriame pamažu tampame krapštukais: viską kuopiame, auginame, prasiskiname kelią į naujas erdves ir taip tarpstame su vis naujais atrandamais „pokemonais“.

Kita vertus, tai skirta tokiems žaidėjams, kurie mėgsta statyti, galvoti, kurti, o ne tiems, kam reikia įtemptos istorijos, veiksmo ar kažkokių reakcijos reikalaujančių sprendimų. Gal netgi „Pokopia“ skirtas tiems, kurie pavargo nuo visų tokių veiksmo ar panašių žaidimų. Galbūt todėl jis ir gauna tokius aukštus kritikų bei žaidėjų įvertinimus. Ir, žvelgiant nuoširdžiai, „Pokémon Pokopia“ tikrai jų vertas.