Įgijusios toleranciją, bakterijos tam tikrų koncentracijų cheminėse medžiagose gali išgyventi lengviau nei kitos bakterijos, tačiau jas vis dar galima sunaikinti įprastinėmis valymui naudojamomis antiseptikų dozėmis. Antiseptikai apima chemines medžiagas, tokias kaip alkoholis, jodas ar vandenilio peroksidas, kurios naudojamos paviršiams ar odai dezinfekuoti. Atsparumas kelia didesnį susirūpinimą, nes jis leidžia bakterijoms daugintis netgi prie tokių antiseptiko koncentracijų, kokios paprastai jas sunaikintų.
Remiantis žurnale „Environmental Science & Technology“ paskelbtu tyrimu, mokydamosis toleruoti silpnus antiseptikų pėdsakus, bakterijos gali keistis tarpusavyje DNR fragmentais. Tas pats DNR taip pat gali padėti joms išvengti vaistų, skirtų bakterinėms infekcijoms gydyti – būtent antibiotikų.
Šis tyrimas papildo vis gausesnį tyrimų rinkinį, atskleidžiantį paslėptus aplinkos veiksnius, kurie gali skatinti bakterijas išsivystyti šiuos tolerancijos ir atsparumo genus.
Susiję straipsniai
„Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms kyla iš daugybės skirtingų šaltinių, – teigia pagrindinė straipsnio autorė, Šiaurės Vakarų universiteto (JAV) Makormiko inžinerijos mokyklos civilinės ir aplinkos inžinerijos profesorė Erica Hartmann. – Norėdami iš tikrųjų išspręsti šią problemą, turime užtikrinti atsakingą antimikrobinių medžiagų naudojimą, atsakingą jų taikymą žemės ūkyje, taip pat turime galvoti apie atsakingą cheminių medžiagų naudojimą ir kitose aplinkose“.
Tinkamas naudojimas reiškia, kad antimikrobiniai preparatai, tokie kaip antibiotikai ir antiseptikai, turi būti naudojami saikingai, siekiant užkirsti kelią bakterijų tolerancijos ar atsparumo išsivystymui.
Tolerantiškos bakterijos plinta oru
Tyrime E. Hartmann ir jos kolegos stebėjo bakterijas, turinčias toleranciją chlorheksidinui – dažnai naudojamai cheminei medžiagai, kuri prieš operaciją ar kateterio įvedimą tepama ant pacientų odos. Jie ieškojo šių bakterijų Ilinojaus medicinos centro intensyviosios terapijos skyriuje (JAV).
2018 m. tyrėjai paėmė 219 mėginių nuo lovų turėklų, slaugytojų iškvietimo mygtukų, slenksčių, klaviatūrų, šviesos jungiklių ir kriauklių nutekėjimo angų šešiose intensyviosios terapijos skyriaus vietose. Jie nustatė, kad palatos buvo gana švarios, tačiau sugebėjo izoliuoti apie 1400 bakterijų ir nustatė, kad 36 proc. jų parodė tam tikrą toleranciją chlorheksidinui.
Laboratorijoje mokslininkai užtepė chlorheksidino ant įprastų medžiagų – plastiko, metalo ir laminato – ir stebėjo, kiek laiko antiseptikas išsilaikė ant paviršių, įskaitant atvejus, kai medžiagos buvo nuvalytos vandeniu ir kitais cheminiais valikliais. Jie nustatė, kad net po valymo antiseptiko pėdsakai ant paviršių išliko mažiausiai 24 valandas.
Šie likę pėdsakai nebuvo pakankamai stiprūs, kad sunaikintų bakterijas. Tačiau tokios mikroaplinkos, kuriose bakterijos yra veikiamos ne mirtinos dozės cheminės medžiagos, kuri paprastai jas sunaikina, visada kelia nerimą.
Tokiomis sąlygomis suklesti tos bakterijos, kurios turi genų, padedančių joms išgyventi cheminės medžiagos poveikį. Šios atsparios bakterijos išstumia tas, kurioms trūksta atsparumo genų. Blogiausias scenarijus būtų toks, kad bakterijos taip priprastų prie kovos su chemine medžiaga – ir taptų tokios efektyvios šioje srityje – kad taptų atsparios jos poveikiui.
Tyrėjų komanda visose ligoninės palatose aptiko chlorheksidinui atsparias bakterijas – nors antiseptikas buvo naudojamas tik ant pacientų odos. Paaiškėjo, kad šių bakterijų židinys yra kriauklė.
Pastaraisiais dešimtmečiais ligoninių kriauklės tapo pagrindiniu tyrimo objektu tiems, kurie nagrinėja atsparumą antimikrobinėms medžiagoms. Bakterijos mėgsta drėgnus ir šiltus kriauklių sifonus, todėl jos dės visas pastangas, kad ten išliktų – net jei susiduria su praskiestomis cheminėmis medžiagomis, kurios nuplaunamos į kanalizaciją. Tai sudaro idealias sąlygas atsirasti tolerancijai ir atsparumui.
Kriauklės taip pat gali platinti bakterijas, generuodamos aerozolius – mažas daleles, kurios gali sklisti ore. Kai vanduo išteka iš čiaupo, jis susiduria su stovinčiu vandeniu arba į kanalizaciją tykštančiais purslais, šios dalelės gali pasklisti ore. Mokslininkų paimti mėginiai parodė, kad atsparios bakterijų rūšys buvo rastos ant durų slenksčių – o tai rodo, kad jos keliavo oru ir ten nusėdo.
Antiseptikai vis dar veikia labai gerai
Kai kurios antiseptikams atsparios bakterijos turėjo plazmidą – mažą DNR kilpą, kuri gali būti perduodama tarp bakterijų – kuri ne tik padėjo joms toleruoti chlorheksidiną, bet ir galėjo padėti joms atsispirti antibiotikams – pavyzdžiui, karbapenemams. Šis genų perdavimo būdas yra gerai žinomas būdas, kuriuo bakterijos įgyja atsparumą antimikrobinėms medžiagoms – ir jis gali vykti tarp visiškai skirtingų rūšių bakterijų.
Tai tikrai labai svarbu, sako antimikrobinio atsparumo lektorė Mančesterio universitete Jungtinėje Karalystėje Danna Gifford, kuri nedalyvavo tyrime. Šis atradimas rodo, kad atsparumas antibiotikams gali paspartėti net nenaudojant antibiotikų, saki ji – ir tai lemia vien tik sąlytis su antiseptikais.
Tačiau reikia aiškiai apibrėžti: chlorheksidinas vis dar labai veiksmingai naikina mikrobus. Tyrime stebėtos bakterijos sugebėjo išgyventi tik esant labai mažoms šio chemikalo koncentracijoms – gerokai mažesnėms už tas, kurios naudojamos pacientų odai valyti.
„Nemanau, kad tai pagrindžia tikrai konservatyvų požiūrį į chlorheksidino naudojimą“. – sako D. Gifford, pridurdama, kad antiseptiko naudojimo ribojimas didelės rizikos aplinkose – pavyzdžiui, intensyviosios terapijos skyriuose – be tinkamų klinikinių įrodymų, galėtų kelti infekcijų pavojų pažeidžiamiems pacientams. Tačiau šis tyrimas, kartu su kitais naujausiais tyrimais, vis dar kelia klausimą, ar turime būti atsargesni naudodami antiseptikus, sutinka tiek E. Hartmann, tiek D. Gifford.
Tolesniuose tyrimuose reikėtų išsiaiškinti, ar šie poveikiai pastebimi ir kitose aplinkose – pavyzdžiui, namuose ar veterinarijos klinikose – siekiant geriau suprasti, kaip šie antiseptikų likučiai veikia bakterijas, rašo tyrimo autoriai.
Ar turėtume antiseptikus naudoti tik didelės rizikos situacijose, tikriausiai verta išsamiau ištirti, sako D. Gifford. Dažnai namų valymui paprastas muilas ir vanduo yra daugiau nei pakankami mūsų valymui ir higienai, pažymi E. Hartmann – taigi, tai galėtų būti aplinka, kurioje antiseptikų naudojimą būtų galima sumažinti.
„Tuo tarpu mums baigiasi veiksmingi antibiotikai, – sako ji. – Dar ne visiškai pasiekėme tą ribą, bet jei nekeisime dabartinės padėties, ateityje atsidursime tokioje situacijoje, kai negalėsime atlikti paprastų dalykų – pavyzdžiui, gydyti dantų infekcijų ar atlikti operacijų, nes po gydymo pacientams nebegalėsime skirti antibiotikų.“
Parengta pagal „Live Science“.