Apie tai, ką iš tiesų reiškia sukurti lietuviškai kalbantį robotą ir kokias galimybes jis atveria, kalbamės su jį kuriančiu mokslininku Linu Aidoku.
– Jeigu trumpai – kas tai per robotas ir ką jis darys?
– Šis robotas kuriamas edukacijai, technologijų populiarinimui ir lankytojų įtraukimui į gyvą mokslo pažinimą. Jį kuriame specialiai Lietuvos nacionalinio muziejaus parodai. Išskirtiniausia tai, kad robotą bus galima valdyti lietuviškomis balso komandomis. Jis galės suprasti šimtus lietuviškų žodžių, atlikti judesius, atsakyti į klausimus ir pristatyti technologijų bei mokslo temas lankytojams. Bendravimas vyks tarsi dialogas: lankytojas užduos klausimą, robotas atsakys, ir pokalbis galės tęstis toliau.
Susiję straipsniai
– Kiek laisvai lankytojai galės bendrauti su robotu – ar bus tam tikros ribos?
– Robotą galima suprogramuoti įvairiai, tačiau šiame projekte svarbiausia yra lietuvių kalbos suvokimas pagal iš anksto parengtą turinį. Jei robotas visiškai laisvai reaguotų į pašnekovą, sistema taptų gerokai sudėtingesnė ir reikalautų nuolatinės nepertraukiamos priežiūros. Kartu tai susiję ir su rizikomis – svarbu užtikrinti, kad robotas veiktų patikimai, o lankytojas neatsidurtų situacijoje, kai jis neveikia. Taip pat reikia apgalvoti, kaip robotas reaguotų į netinkamus ar provokuojančius klausimus. Todėl visiškai nevaldomas ir neapribotas bendravimas šiuo atveju nėra siekiamybė.
– Kiek lietuvių kalba yra iššūkis robotui – ar ji „sunkesnė“ nei kitos kalbos technologijoms?
– Didžiausias iššūkis ir yra lietuvių kalbos apdorojimas. Lietuvių kalba yra ypač turtinga, joje daug garsų, reikšmių ir niuansų, kuriuos reikia tiksliai suprasti. Pavyzdžiui, tas pats žodis „kurti“ gali turėti kelias reikšmes: kùrti ugnį, kùrti robotą, kurtì žmonės. Turime vienodai rašomą žodį, jis gali būti rašomas ir kirčiuojamas lygiai taip pat, tačiau priklausomai nuo konteksto turėti absoliučiai skirtingas reikšmes. Tokių žodžių ir situacijų lietuvių kalboje tikrai yra daug, robotui yra sudėtinga suprasti ir suvokti, kas tiksliai yra sakoma.
Yra labai svarbu tiksliai atskirti, apie ką iš tikrųjų kalbama, nes neteisingas supratimas ar reikšmės suvokimas gali ką nors įžeisti arba užgauti. Lietuvių kalboje ypač svarbus ir kirčiavimas. Kartais net nedidelis skirtumas gali pakeisti prasmę. Pavyzdžiui, norisi, kad robotas renginyje pasakytų ir tinkamai sukirčiuotų „šaunù“, bet kita kirčio vieta tą patį žodį paverčia visai kitu, susijusiu su šaudymu, kova arba karu. Atrodo kurioziška – tas pats žodis gali būti vartojamas ir pagiriant žmogų arba jo darbą ir visiškai priešingybei – destrukcijai, naikinimui, kovai. Suklydus dėl kirčio vietos, lengvai galima sukelti nesusipratimų.
– Kaip robotas mokomas lietuvių kalbos?
– Tai jau ilgiau vykstantis projektas, kuriame dirbtinį intelektą mokome lietuvių kalbos iš įvairių šaltinių – televizijos ir radijo laidų, žiniasklaidos turinio, telefoninių pokalbių. Svarbiausia, kad juose girdima natūrali kalba – skirtingi akcentai, skirtingų regionų žmonės, vaikai, senjorai. Yra ir įvairiausių Lietuvos regionų tarmių, ir modernios jaunimo šnekamosios kalbos su „nukąstomis“ galūnėmis bei įvairiausiais skolintiniais ir užsienietiškais žodžiais. Tai padeda robotui mokytis iš realios, šiandien gyvos kalbos, nes didžiausias iššūkis – išmokyti dirbtinį intelektą visa tai suprasti. Šiuo metu jis dar daro daug klaidų – tarsi kaip žmogus, negirdintis kas antro žodžio.
L. Aidoko nuotr.
– Koks šiandien yra robotikos lygis pasaulyje?
– Naujausių robotų galima net neatskirti nuo gyvo žmogaus. Čia vienareikšmiškai pirmauja Japonija. Japonai juos dengia silikonu, net pašildo, kad prisilietus nebūtų šalti. Ten jau visai kitas lygis ne tik išvaizdos prasme. Su robotu gali kalbėtis bet kokia tema. Pokalbis prasideda nuo „iš kur tu esi“, o baigiasi klausimais, kas yra meilė, koks tai jausmas ir kam ji reikalinga. Tai yra aukšta klasė. Tu ne tik girdi, ką robotas šneka, bet ir matai jo „mąstymą“ – jis visada realiu laiku spėja ir analizuoja, ko žmogus paklaus, ko gali norėti, ką prieš tai paminėjo, kaip pakreipti pokalbį netgi šiek tiek manipuliuojant žmogumi ir išgauti kokią nors jam svarbią informaciją arba pasitvirtinti savo išsikeltą hipotezę. Jeigu pasakai kažką netikėto, robotas viską pergalvoja iš naujo. Jis stebi ir aplinką – kur stovite, ar žiūrite į jį, kas kalba. Kambaryje gali būti dešimt žmonių, bet jis žino, kas būtent tuo metu bendrauja su juo, todėl kitus ignoruoja, net jeigu kiti kambaryje esantys žmonės šnekučiuojasi tarpusavyje.
Su tokiais sprendimais keletą amžių nuolat rimtai dirba 200–300 mokslininkų. Ir finansavimas yra atitinkamas, kad tokio aukšto lygio mokslininkai išsilaikytų ir stumtųsi toliau link pažangesnių robotų. Iš čia ir mums kilo noras tokių robotų Lietuvoje.
– Šiuo metu kuriamas robotas priklausys ir nuo to, kiek pavyks surinkti lėšų. Jei tokių ribų nebūtų, kur matytumėte didžiausią robotikos prasmę?
– Didelę prasmę matau robotų panaudojime sprendžiant socialines problemas – labiausiai srityje, susijusioje su senjorais. Tai galėtų būti ir mankšta, ir pokalbiai, emocinės gerovės palaikymas. Japonijoje tai yra ypač opi problema. Ten senjorai turi mažus robotukus, kurie kainuoja apie 500 eurų; kai kurie su jais bendrauja net po 50 kartų per dieną.
Tai padengia bendravimo trūkumą – dažnai draugai jau būna išėję, vaikai ir anūkai gyvena kitur, o pats žmogus lieka labai vienišas, izoliuotas, neretai atokesnėje vietoje. Robotas gali ne tik palaikyti pokalbį. Jis gali įgarsinti anūkų siunčiamas žinutes, žmonėms su regos negalia apibūdinti nuotraukas – papasakoti, kas jose matoma. Senjoras gali paprašyti roboto nusiųsti žinutę ar nuotrauką savo artimiesiems – viską sudiktuoti balsu ir nepaliesti nė vieno mygtuko, kurie paprastai būna per maži ir sunkiai įžiūrimi labai senyvo amžiaus žmonėms.
Yra ir realių istorijų, kai robotas padėjo išgelbėti gyvybę. Pavyzdžiui, vienišas žmogus parkrito, susilaužė dubenį, paprašė roboto nufotografuoti situaciją. Taip buvo iškviesta greitoji pagalba.
– Robotiką matote ir kaip būdą spręsti įtraukties iššūkius, ypač dirbant su vaikais?
– Taip, net ir su mažesniu robotu esame pastebėję, kad vaikams jie labai patinka. Kartais jiems net lengviau bendrauti su robotu nei su žmogumi – dėl emocijų, veido išraiškų, kurios gali būti sudėtingos suprasti ar gąsdinančios vaikus.
Mano paties sūnus, turintis vystymosi iššūkių, būdamas dvejų metų jau bandydavo užmegzti ryšį su robotu – juokdavosi iš jo judesių, bandydavo juos imituoti ir pamokyti robotą, kaip vaikščioti teisingai, nelinguojant kaip pingvinui. Su suaugusiaisiais jis to nedarydavo.
Yra ir platesnių pavyzdžių. Italijoje ir Prancūzijoje buvo kuriamos sistemos, kur robotas tapdavo tarsi tarpininku – per jį stebima vaiko pažanga, kalba, logika. Duomenis gali savarankiškai matyti ir gydytojas, ir tėvai, ir mokytojai. Japonijoje robotai naudojami ir dirbant su paaugliais, turinčiais psichologinių sunkumų. Yra žmonių, kurie visiškai nenori bendrauti su kitais, bet su robotu bendrauja. Psichologų visiems neužtenka, o robotus galima gaminti masiniu būdu. Sukurti gerą robotą-psichologą sudėtinga, bet jį sukūrus, galima pritaikyti daugeliui žmonių. Tai kainuoja, bet ilgainiui robotas gali būti pigesnis nei žmogaus laikas.
– Kaip atrodo jūsų kasdienybė kuriant šį robotą?
– Nė dienos be robotikos. Kai dėstau robotiką universitete, visada sakau, kad geras robotistas turi išmanyti labai daug skirtingų dalykų. Tai iš esmės multidisciplininė sritis – mechanika, elektronika, programavimas, valdymas. Tačiau kasdienybė dažniausiai būna gana monotoniška – daug programavimo, ilgos valandos prie kompiuterio, problemų sprendimas. Tai sudaro apie 90 procentų viso darbo. O likę 10 procentų – įdomioji dalis: susukti varžtus, sujungti detales, kažką fiziškai padaryti. Po ilgo sėdėjimo prie kodo tai tampa atgaiva. Ypač kai robotas pradeda judėti ir viskas veikia taip, kaip reikia.
– Kiek šiame projekte yra inžinerijos, o kiek – kūrybos ir net šiek tiek… fantazijos? Kur leidžiat sau improvizuoti?
– Iš tikrųjų kūrybos čia nėra daug. Dauguma sprendimų paremti gana griežtais matematiniais modeliais, ypač kalbant apie judesius ir jų trajektorijas. Šiek tiek daugiau laisvės atsiranda programuojant judesius – galima pasirinkti ne tik tikslų, bet ir estetiškai „gražesnį“ variantą. Taip pat – formuojant, ką robotas supranta ir kaip atsako. Visur kitur vyrauja gana griežta logika. Elektronikoje kūrybos beveik nėra, kode – taip pat. Galima kūrybiškiau žiūrėti į išvaizdą ar detales, bet tai labai imlu laikui.
– Koks roboto tikslas – parodyti aukštųjų technologijų pažangą ar sudominti vaikus jomis? Kaip jūs pats matytumėte šio roboto prasmę?
– Įdomu tai, kad japonai šį kelią pradėjo būtent nuo muziejų. Vėliau jis išsivystė į glaudų verslo ir mokslo bendradarbiavimą. Pasiteisino, kad tai sudomino vaikus ir patraukė juos į technines sritis – studijuoti inžineriją, technologijas. Daugelyje robotikos muziejų vaikai gali lankytis nemokamai, jie neturi didelės problemos pritraukti jaunimą į šias sritis.
Tokie dalykai labai traukia vaikus, todėl ir Lietuvoje mūsų tikslas yra ir sudominti, ir parodyti technologijų galimybes. Apskritai robotika yra orientuota į ateitį, kaip ir dirbtinis intelektas. Teoriškai jis gali labai daug, bet dar reikia laiko tobulėti. Dabar jis jau daro daug dalykų, bet dar ne viskas veikia taip, kaip norėtųsi. Bet ateityje robotika tikrai taps svarbia mūsų gyvenimo dalimi – besivystančia transformacija su dirbtiniu intelektu mūsų kasdienybėje.
– Kaip įsivaizduojate vaiką, kuris pirmą kartą sutiks šį robotą, ir ką norėtumėte, kad jis išsineštų iš to susitikimo?
– Pirmiausia – gerą emociją. Nors ne visi vaikai į robotus reaguoja vienodai. Yra ir tokių, kurie jų šiek tiek bijo ar vengia. Norėtųsi, kad tas susitikimas sudomintų ir paskatintų patiems domėtis technologijomis. Nebūtinai tik robotika. Svarbiausia, kad vaikas suprastų: tokie dalykai yra sukurti žmonių, ir juos galima kurti. Viskas susideda iš mažų žingsnių.
Tam, kad ši idėja virstų realybe, muziejaus sutelktinės paramos platformoje renkama visuomenės parama: nuoroda. Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Ateities trajektorija. Lietuvos aukštųjų technologijų istorija“ bus atidaryta šių metų rugsėjo mėnesį Istorijų namuose Vilniuje.
Kalbino Živilė Stadalytė, Lietuvos nacionalinis muziejus.