Per tūkstantmečius įlanka, esanti Gibraltaro sąsiaurio, skiriančio Europą nuo Afrikos, šiauriniame gale, rijo visus – nuo finikiečių ir romėnų laivų iki britų, ispanų, venecijiečių ir olandų laivų – o taip pat ir keletą lėktuvų.
Trijų metų trukmės projektas, kuriam vadovavo Kadiso universitetas, dabar įlankoje identifikavo 151 archeologinę vietą, tarp jų – 134 laivų nuolaužas. Iki šiol mokslininkai ir jų kolegos iš Granados universiteto užfiksavo 34 iš tų laivų nuolaužų.
Seniausia yra Pūnų laikotarpio laivo sudužimas, datuojamas V a. pr. m. e. – o tarp kitų radinių yra 23 romėnų laivai, du vėlyvosios Romos laikotarpio laivai, keturi viduramžių laivai ir 24 ankstyvojo naujųjų amžių laikotarpio laivai.
Susiję straipsniai
Šie nuskendę objektai – tarp kurių yra manevringas ir bauginantis XVIII a. ispanų karo laivas bei ketvirtojo dešimtmečio lėktuvo variklis bei propeleris – pasakoja karo, prekybos, tyrinėjimų ir apgyvendinimo istoriją viename iš strategiškai svarbiausių vandens kelių pasaulyje ir jo apylinkėse.
Tyrimui, pramintam „Heraklio projektu“, vadovavęs Kadiso universiteto archeologijos profesorius Felipe Cerezo Andreo, sako, kad ši teritorija jau seniai yra vandeninė kryžkelė.
„Tai vienas iš tų siaurų praėjimų, kuriuos laivai visada turėjo įveikti – ar tai būtų komerciniai laivybos maršrutai, atradimų kelionės, ar dėl ginkluotų konfliktų, – sako mokslininkas. – Viduržemio jūroje tikrai nedaug vietų, kuriose būtų tokia didelė koncentracija ir tokia didelė archeologinių liekanų įvairovė, ypač kalbant apie skirtingas kultūras ar tautas. Čia yra olandų, venecijiečių, ispanų ir, žinoma, anglų laivų – praktiškai visų tautų laivų – nes jie visi plaukė per sąsiaurį, nesvarbu, ar plaukė į Atlanto vandenyną prekybos tikslais, ar įplaukė į Viduržemio jūrą iš Šiaurės Europos ar kitų regionų.“
F. Cerezo teigia, kad mokslininkai buvo ypač susijaudinę, kad pavyko užfiksuoti tris viduramžių laivus, kurie gali suteikti informacijos apie jūrininkystę vėlyvuoju islamo valdymo laikotarpiu pietų Ispanijoje.
F. Cerezo nuotr.
Nors komanda aptiko didelių XVI ir XVII amžiaus laivų, vienas iš įdomiausių radinių buvo „Puente Mayorga IV“ laivo nuolaužos: tai buvo nedidelė XVIII amžiaus pabaigos kanonierė – laivas, kokie buvo naudojami greitiems, slaptiems išpuoliams prieš britų linijinius laivus Gibraltaro apylinkėse. Šie atakos laivai dažnai buvo maskuojami kaip žvejybos laivai – mesdavo šalin tinklus ir iš laivapriekio sumontuotų patrankų imdavo šaudyti į priešus.
Nors šie laivai dažnai minimi to meto ataskaitose, archeologai juos mažai tyrinėjo.
Pats F. Cerezo teigia maloniai nustebęs, kad kasinėjimų metu aptiko vieną iš mažiau akivaizdžių „Puente Mayorga IV“ lobių. Tai, ką jis iš pradžių palaikė stebuklingai išsilaikiusia knyga, pasirodė esąs knygos formos medinė dėžė su tuščia ertme viduje.
„Iš pradžių manėme, kad ji galėjo būti naudojama dokumentams paslėpti, ir manėme, kad tai gali būti susiję su šnipinėjimu, – pasakoja archeologas. – Ar ją nešęs karininkas žymėjo priešo laivo buvimo vietą?“ Deja, ne. Po atidaus tyrimo paaiškėjo, kad dėžėje buvo pora medinių šukų – o tai rodo, kad karininkas galėjo būti labiau susirūpinęs savo išvaizda nei šnipinėjimu.
F. Cerezo nuotr.
P. Cerezo ir jo kolegos tikisi, kad Andalūzijos regiono vyriausybė ir Ispanijos kultūros ministerija imsis veiksmų, siekdamos išsaugoti ir apsaugoti vietoves Alchesiraso įlankoje – anglakalbiams žinomą kaip Gibraltaro įlanką – kurioms gresia pavojus dėl uosto plėtros, dugno gilinimo ir dokų statybos. Klimato krizė jau irgi kelia grėsmę: dėl jos kyla jūros lygis, o tai keičia nuosėdų sluoksnius ir atidengia archeologines vietas, be to, ant uolų ir laivų nuolaužų auga invaziniai dumbliai.
Siekdami pasidalinti savo radiniais ir atkreipti dėmesį į jų išsaugojimo svarbą, mokslininkai sukūrė šių vietų virtualius modelius ir 360 laipsnių vaizdo įrašus, kuriais dalijasi su visuomene internete, vietos muziejuose ir savivaldybėse.
Įlankos vandenys siūlo neprilygstamą tūkstančių metų jūrinės ir kultūrinės raidos mikrokosmosą, teigia P. Cerezo.
„Čia turime labai mažą erdvę, kuri leidžia mums analizuoti jūrinės istorijos raidą praktiškai visoje Pirėnų pusiasalyje ir Šiaurės Afrikoje. – teigia mokslininkas. – Tai pasakoja mums istoriją, kurią kartais pamirštame, kad jūrinės visuomenės arba pakrančių zonose gyvenusios tautos turėjo labai glaudų ryšį su jūra ir gyveno iš jūros. O galimybė tirti šiuos archeologinius liekanas – jas dokumentuoti, pažinti vietoje, o ne tik per daiktus, kurie kartais atsiduria muziejuje, bet ir suprasti juos jų kontekste – leidžia mums atlikti tą rekonstrukcijos procesą ir papasakoti šių žmonių istoriją.“
Parengta pagal „The Guardian“.