„Kaltinimai sistemingu sukčiavimu, kuriais europiečiai kartų kartomis rėmėsi, norėdami pateisinti savo nepasitikėjimą afrikiečių prekybininkais, dabar susiduria su moksliniais įrodymais“, – rašo Guillermo Carvajalas leidinyje „La Brújula Verde“.
1717 m. pradžioje netoli Bahamų salų liūdnai pagarsėjęs piratas Samuelis Bellamy užgrobė „Whydah Gally“ – anglų vergų laivą, plaukusį iš Jamaikos į Londoną su kroviniu, kurį sudarė prieskoniai, dažai, romas ir taurieji metalai. Netrukus po to S. Bellamy ir jo įgula pateko į audrą prie Masačiusetso krantų. Laivas nuskendo, žuvo didžioji dalis įgulos, o krovinys išsibarstė po vandenyno dugną.
XX a. pabaigoje ištraukta daugiau nei 200 000 artefaktų, suteikiančių nepakartojamą galimybę pažvelgti į to laikotarpio prekybą.
Susiję straipsniai
„Whydah“ buvo piratų laivas, bet kartu ir vergų laivas, tiesiogiai susijęs su to meto ekonomika ir neteisybe“, – rašo „Explorers Club“ leidinyje povandeninis archeologas Brandonas Cliffordas, atradęs šį laivo sudužimą ir einantis JAV Istorinių laivų nuolaužų išsaugojimo centro vykdomojo direktoriaus pareigas.
Nuolaužose archeologai rado daugiau nei 300 aukso dirbinių, pagamintų Vakarų Afrikos akanų tautos, kuri prekiavo su europiečiais. Prekybiniuose įrašuose ir susirašinėjime šie prekybininkai kaltino akanus, kad jie maišo savo auksą su mažesnės vertės medžiagomis – tokiomis kaip bronza, geležimi ar net smėliu – siekdami sumažinti aukso vertę, o parduodami jį už tą pačią kainą.
Tačiau su „Whydah Gally“ nuskendęs akanų auksas pasakoja kitokią istoriją. Tyrėjai, naudodami specializuotą rentgeno aparatą, nustatė apie dviejų dešimčių mėginių sudėtį ir nustatė, kad kiekvienas dirbinys buvo sudarytas iš 73,5–96,7 proc. aukso. Tarp kitų elementų buvo sidabro, vario, geležies ir švino – panašiai kaip ir neapdorotų aukso rūdos telkinių, randamų Ašanti aukso juostoje, iš kurios kilęs akanų auksas, sudėtyje.
„Ten randama ne 100 procentų aukso rūdos“, – „New York Times“ sakė pagrindinis tyrimo autorius, Vokietijos Bonos universiteto geochemikas Tobiasas Skowronekas. Šis atradimas leidžia manyti, kad gandai apie Vakarų Afrikos prekybininkus, kurie nuolat apgaudinėjo Europos pirkėjus, yra nesąmonė, pridūrė jis.
Tyrimo autoriai įspėja, kad šie rezultatai suteikia įžvalgų tik apie trumpą prekybos tinklo, kuris truko šimtus metų, laikotarpį. XVIII a. Vakarų Afrikos aukso prekyboje įvyko pokyčių, nes rinkas užplūdo nauji aukso telkiniai Brazilijoje. Tyrimų komanda pažymi, kad būsimuose tyrimuose bus tiriamos Pietų ir Centrinės Amerikos aukso bei sidabro mėginiai – siekiant išsiaiškinti, ar akanų tauta turėjo prieigą prie jų, kai gamino dirbinius prekybai.
„XVIII a. pradžia buvo socialinių, politinių ir ekonominių pokyčių pakrantėje laikotarpis, – rašo tyrėjai, – kurio metu išaugo Afrikos prekybininkų klasė ir susiformavo Ašanti karalystė.“
Parengta pagal „Smithsonian“.