Tobulėjimas niekada nesustoja, bet iš esmės per dešimtmetį pajėgumas buvo sukurtas: suorganizuotas štabas Panemunėje, paruoštas personalas, suformuoti radiolokaciniai postai ir vadavietės, gauti ir įsisavinti radiolokatoriai bei kita technika, užmegzti ryšiai su sąjungininkais.
Beje, štabas veikia ten pat, kur 1935–1940 m. veikė Lietuvos Kariuomenės Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės štabas.
Šiandien OESKV sudaro ne tik štabas, bet ir Logistinio aprūpinimo ir Technikos priežiūros eskadrilės, Oro erdvės kontrolės centras, šeši radiolokaciniai postai (Neringoje, Prienų, Šilutės, Ignalinos, Šiaulių ir Vilkaviškio raj.). OESKV personalą sudaro daugiau kaip 350 įvairių specialybių kvalifikuotų specialistų (profesinės karo tarnybos karių ir civilių darbuotojų), kurie užtikrina Lietuvos Respublikos oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistemos funkcionavimą ir jai keliamų užduočių vykdymą.
Susiję straipsniai
OESKV naudotą techniką galite pamatyti ir Karo technikos ekspozicijoje!
Tai sunkieji vikšriniai P-40, ant sunkvežimių „KrAZ“ ir „Ural“ sumontuoti PRV-16 ir P-18, velkami P-37 ir PRV-11. Tiesa, pastaruosius turime tik kaip vagonėlius ant važiuoklių, be antenų.
Įdomus skirtumas, kad, jei ant mašinos sukdavosi tik antena, tai vagonėlis sukdavosi visas su visais jame esančiais žmonėmis.
Tai septintojo dešimtmečio sovietinės technologijos. Vieni radiolokatoriai oro erdvės stebėjimo postuose naudoti ilgiau, kiti – trumpiau, bet ribas galima brėžti tarp 1997 ir 2014 m. Tik kiek modernesni P-18 naudoti iki 2018 m. Kai kurie – kaip „KrAZ“ su PRV-16 sistema – atkeliavo kaip Lenkijos labdara 1999 m. OESKV taip pat turėjo čekoslovakiškus sunkvežimius „Tatra 148“ su lenkiškomis „Jawor-M2“ radiolokacinėmis sistemomis, galėjusiomis stebėti oro erdvę 350 km atstumu. Dvi „Tatras“ galite pamatyti ekspozicijoje, o viena antena puošia OESKV teritoriją.
Kartu su jais naudoti (ir tebenaudojami) mobilūs vidutinio aptikimo nuotolio trijų dimensijų radiolokatoriai TRML-3D/32. Nebelikus sovietinių radarų, naudojami mobilūs TRML-3D/32 ir stacionarūs radarai.
Radarų funkcionalumą galima nustatyti pagal antenas. Horizontalios antenos gali nustatyti kryptį ir atstumą, vertikalios – aukštį. Paprastai tariant, aukštimačiai ir tolimačiai. Tai dar nėra modernūs 3D radarai, kuriuose viena antena nustato ir kryptį, ir atstumą, ir aukštį, todėl pilnam vaizdui reikia dviejų skirtingų antenų. Todėl, pavyzdžiui, P-40 turėtų dirbti kartu su PRV-16 ir dalytis duomenimis per atstumą.
Radarai skiriasi ne tik tuo, ką mato, bet ir kaip mato. P-18 buvo santykinai efektyviausias aptinkant žemai skrendančius taikinius. P-40 buvo tikslesnis vidutiniame aukštyje ir aukščiau, bet silpnesnis aptinkant taikinius žemame aukštyje. PRV-16 veikė kaip aukščio matavimo radaras, tiksliai nustatantis taikinio aukštį po to, kai jį jau aptinka kiti radarai.
Suprantama, kad yra daug faktorių ir galima kalbėti tik santykinai, bet apskritai kuo aukščiau skrenda orlaivis, tuo toliau jį galima aptikti. Aptikimo nuotolis didėja nuo kelių dešimčių kilometrų šimtų metrų aukštyje iki daugiau kaip trijų šimtų kilometrų dešimties kilometrų aukštyje.